Moksliniai straipsniai

Šis tyrimas gilinasi į sudėtingų skyrybų ir konfliktų tarp tėvų specifiką, remdamasis specialistų praktine patirtimi bei surinktais duomenimis. Autoriai išskiria tris pagrindinius konfliktinių skyrybų tipus, kurie apima konfrontacinį bendravimą, psichosocialinių problemų paūmėjimą bei smurtą ir persekiojimą po santuokos nutraukimo. Tekste pabrėžiama, kad kiekviena situacija reikalauja skirtingų profesionalų intervencijų ir pagalbos strategijų, o vaikų gerovės užtikrinimui būtina atskirti paprastus nesutarimus nuo pavojingų smurto apraiškų. Galiausiai tyrimo tikslas yra pagerinti tėvų ir vaikų apsaugą, skatinant specialistų supratimą apie šių konfliktų dinamiką bei būtinybę taikyti individualizuotus sprendimus.

Šis tyrimas – tai sisteminė 213 mokslinių darbų apžvalga, kuri įrodo, kad tėvų atstūmimas yra moksliškai pagrįstas, subrendęs ir tyrinėjimais įrodytas reiškinys.
Autoriai moksliškai paneigia kritikus ir patvirtina, kad tėvų vykdomas atstūmimo elgesys (toks kaip kito tėvo juodinimas ar bendravimo ribojimas) sukelia rimtą psichologinę žalą tiek patiems vaikams, tiek atstumtiesiems tėvams.

Tyrime nagrinėjamos psichologų patirtys, atkuriant nutrūkusį vaiko ir vieno iš tėvų ryšį po skyrybų.

Straipsnyje nagrinėjama, kaip pozityvi tėvystė ir tėvų konfliktas susiję su bendratėvystės aljansu skyrybų metu. Tyrime dalyvavo 430 besiskiriančių tėvų. Rezultatai parodė, kad stipresnė pozityvi tėvystė siejosi su stipresniu bendratėvystės aljansu, o didesnis tėvų konfliktas – su silpnesniu aljansu. Vis dėlto konfliktas bendratėvystę prognozavo tik tada, kai pozityvios tėvystės lygis buvo vidutinis arba aukštas; kai pozityvios tėvystės lygis buvo žemas, konfliktas bendratėvystės aljanso reikšmingai neprognozavo.

2025 metų straipsnis pristato naują, į atsparumą orientuotą šeimos terapijos modelį „Stiprūs vaikai dvejose namuose“ (angl. Strengthening Children in Two Homes, SC2H), skirtą padėti šeimoms, išgyvenančioms užsitęsusį konfliktą po skyrybų. Užuot bandęs išspręsti tėvų konfliktą ir priversti juos bendradarbiauti, šis modelis siūlo pereiti prie taikios paralelinės bendratėvystės.

Anderson ir Upthegrove (2025) pristato „Tikslingos paralelinės tėvystės“ modelį – standartizuotą sistemą didelio konfliktiškumo šeimoms, kuria siekiama apsaugoti vaikus pakeičiant neveikiantį tėvų bendradarbiavimą griežta struktūra, autonomija ir tėvystės koordinatorių pagalba

Kaip vaikai išgyvena užsitęsusius tėvų konfliktus po skyrybų ir kokias pozicijas jie užima siekdami apsaugoti savo gerovę?

Paul R. Amato 2000 metų apžvalginiame straipsnyje analizuoja dešimtojo dešimtmečio mokslinę literatūrą apie skyrybų pasekmes suaugusiems bei vaikams, taikydamas skyrybų–streso–prisitaikymo perspektyvą.

Lietuvoje atliktas tyrimas atskleidė: pasirinkus bendratėvystę, tėvų ryšys su vaiku dažnai ne tik nenukenčia, bet net sustiprėja, o santykiai su buvusiu partneriu išlieka draugiški.

Išsamus tyrimų apžvalgos atnaujinimas, skirtas vaikų prisitaikymui konfliktuojančiose santuokose ir po skyrybų.