top of page

PSICHOLOGŲ DARBO, BANDANT ATKURTI VAIKO IR VIENO IŠ TĖVŲ RYŠĮ, PATIRTYS

Doktorantė Jolita Sorokinaitė,
Prof. dr. Jolanta Sondaitė

2026

Lietuvių

Originalo kalba:

Santrauka

Tėvų skyrybos yra vienas iš didžiausią stresą sukeliančių įvykių vaiko gyvenime. Į šį stresą vaikai gali reaguoti vieno iš tėvų pasirinkimu ir kito atmetimu. Susitaikymo terapija tampa ne tik sparčiai populiarėjančiu teismų praktikoje reiškiniu, bet ir psichologinės pagalbos galimybe. Dauguma šios srities tyrimų yra orientuoti į tėvų ir (arba) vaikų patirtis, o tyrimų, kuriuose būtų nagrinėjama, kaip susitaikymo terapiją supranta ir praktikuoja specialistai, vis dar trūksta.


Šiame tyrime nagrinėjamos psichologų patirtys, susijusios su susitaikymo terapijos taikymu bandant atkurti nutrūkusį vaiko ir vieno iš tėvų ryšį. Tyrimo tikslas – išanalizuoti psichologų taikomus metodus ir strategijas, kliūtis, iššūkius ir rezultatus atkuriant vaiko ir vieno iš tėvų ryšį.


Taikytas kokybinis tyrimo metodas – atlikti pusiau struktūruoti interviu su keturiais psichologais. Duomenys analizuoti teminės analizės būdu. Rezultatai atskleidė, kad vaiko ir vieno iš tėvų ryšio atkūrimas vertinamas kaip emociškai sudėtingas procesas. Vienas svarbiausių darbo su šeima etapų yra išsamus atvejo įvertinimas. Psichologai remiasi įvairiomis terapinėmis paradigmomis – nuo kognityvinės elgesio terapijos iki sisteminės šeimos ir psichodinaminės terapijos. Išryškinama terapinio ryšio svarba, psichoedukacijos reikšmė, individualių ir bendrų sesijų taikymas, žaidybiniai metodai dirbant su vaikais. Ryšio atkūrimo procesą sunkina vaiko pasipriešinimas, kuris gali kilti ir iš lojalumo konflikto, tėvų bendradarbiavimo stoka, stiprios emocijos ir kaltinimai. Specialistų tikslai taikant susitaikymo terapiją – užtikrinti vaiko emocinę gerovę ir skatinti konstruktyvius tėvų santykius. Sėkminga terapija siejama su atkurtu ryšiu tarp vaiko ir tėvo arba motinos, vaiko emociniu saugumu ir tėvų bendradarbiavimu. Pabrėžiama, kad Lietuvoje nėra bendro modelio, ypač sudėtingais tėvų atstūmimo atvejais. Siūloma kurti valstybinio lygmens pagalbos sistemą, kuri apimtų tarpdisciplininę specialistų komandą ir struktūruotos eigos terapiją. Taip pat kalbama apie intensyvios susitaikymo terapijos taikymo Lietuvoje galimybę.


Reikšminiai žodžiai: susitaikymo terapija, tėvų atstūmimas, atstumtasis tėvas ar motina, atitolę vaikai, psichologų patirtys atkuriant ryšį.

Tyrimo išvados

  • Vaiko ir vieno iš tėvų ryšio atkūrimas yra emociškai sudėtingas procesas, reikalaujantis daug psichologinių išteklių.

  • Vienas svarbiausių darbo etapų yra išsamus atvejo vertinimas, apimantis šeimos situaciją, tėvų santykius, vaiko pasipriešinimą, emocinį atstumą, vaiko amžių ir teisinius aspektus.

  • Psichologai taiko individualizuotus metodus, derindami skirtingas terapines kryptis pagal konkretaus atvejo ypatumus.

  • Ryšio atkūrimo procese svarbūs terapinio ryšio kūrimas, darbas su vaiko emocijomis, tėvų psichoedukacija, individualios ir bendros sesijos bei tarpinstitucinis bendradarbiavimas.

  • Procesą sunkina vaiko pasipriešinimas ir lojalumo konfliktas, tėvų bendradarbiavimo stoka, stiprios emocijos, kaltinimai, psichologinės problemos ir mąstymo klaidos.

  • Psichologai šiame darbe patiria didelį emocinį spaudimą, kuris gali lemti perdegimą ar pasitraukimą iš darbo su tokiais atvejais.

  • Pagrindiniai psichologų tikslai yra užtikrinti vaiko emocinę gerovę, skatinti konstruktyvius tėvų santykius, abiejų tėvų įsitraukimą ir atsakomybės prisiėmimą.

  • Sėkminga terapija siejama su atkurtu vaiko ir tėvo ar motinos ryšiu, didesniu vaiko emociniu saugumu ir geresniu tėvų bendradarbiavimu.

  • Lietuvoje trūksta aiškaus, vieningo pagalbos modelio, metodikos, praktinių priemonių ir institucinio palaikymo sudėtingais tėvų atstūmimo atvejais.

  • Siūloma kurti valstybinio lygmens pagalbos sistemą, kurioje dirbtų tarpdisciplininė specialistų komanda, būtų taikoma struktūruota terapijos eiga ir numatytas abiejų tėvų dalyvavimas.

Šaltinis

Sorokinaitė, J., & Sondaitė, J. (2026). Psichologų darbo, bandant atkurti vaiko ir vieno iš tėvų ryšį, patirtys. Socialinės gerovės tyrimai, 24(1), 178–207. https://doi.org/10.13165/SD-26-24-1-11


DI apžvalga

bottom of page