Kadangi šis 2025 m. šaltinis apie „Stiprūs vaikai dvejose namuose“ (SC2H) modelį yra ne tradicinis empirinis tyrimas, o naujo terapinio metodo ir jo klinikinio pritaikymo (atvejo analizės) pristatymas, tyrimo radiniai atsispindi sėkminguose šeimos terapijos rezultatuose, o išvados  autorių apibendrintose rekomendacijose.

Klinikinio atvejo (Kari, Kjetil ir jų vaikų) rezultatai / radiniai:

1. Terapijos pabaigoje tėvo ir vaikų santykiai palaipsniui pagerėjo. Vaikai jautėsi labiau tėvo išklausomi ir rečiau skundėsi dėl tėvų tarpusavio ginčų.

2. Motina įgijo daugiau pasitikėjimo, kad vaikai tėvo namuose yra tinkamai prižiūrimi.

3. Tėvų susitelkimas į funkcinę tėvystę „čia ir dabar“ savo namuose ir saugesnio ryšio su vaiku kūrimas padėjo sumažinti bendrą konfliktų tarp tėvų ratą.

4. Tėvai įgijo strategijų, kaip susidoroti su stresą provokuojančiais dirgikliais (trigeriais). Jie išmoko susitelkti į vaikų poreikius, užuot įstrigę „aukos“ pozicijoje, dėl kurios anksčiau vaikų akivaizdoje pykdavo ir menkindavo vienas kitą.

Straipsnio pagrindinės išvados:

1. Lūkestis bendradarbiauti didina konfliktą. Nors bendradarbiaujanti bendratėvystę (angl. cooperative co-parenting) po skyrybų dažnai laikoma siektinu „aukso standartu“, užsitęsusio konflikto atvejais lūkesčiai priversti tėvus bendradarbiauti yra nerealistiški. Toks spaudimas dažnai baigiasi priverstinėmis interakcijomis ir tik dar labiau sustiprina konfliktą.

2. Paralelinė bendratėvystė yra veiksminga alternatyva, autoriai daro išvadą, kad konfliktų neturinti „paralelinė bendratėvystė“ (angl. parallel parenting), kai tėvai nepriklausomai vienas nuo kito prižiūri vaikus ir palaiko minimalų tarpusavio kontaktą, yra saugi ir sėkminga alternatyva. Vaikai gali sėkmingai klestėti, jei tik gauna tinkamą, kokybišką priežiūrą ir patiria gerą santykį su tėvais kiekvienuose namuose.

3. Svarbiausia atsparumas. Užuot bandžius išspręsti nesibaigiantį tėvų ginčą, specialistų dėmesys turi būti nukreiptas į atsparumo ugdymą. Tai apima tris sritis: vaiko įveikos mechanizmų (gebėjimo suprasti konfliktą) stiprinimą, vaiko ir tėvo/motinos ryšio kokybės gerinimą bei pačios tėvystės funkcionavimo stiprinimą kiekvienuose namuose atskirai.

   1. Paralelinės terapijos poreikis. Išsekusiems tėvams reikia saugios terapinės erdvės atskirai nuo buvusio partnerio. Paralelinis terapinis darbas atskiruose namų ūkiuose suteikia tėvams pasitikėjimo savo jėgomis, o vaikams raminančią galimybę saugiai kalbėtis su neutraliu specialistu, kuris padeda sukurti dialogą su kiekvienu iš tėvų.