1. Tradicinė bendratėvystė netinka didelio konfliktiškumo šeimoms. Autoriai daro išvadą, kad tradiciniai bendratėvystės modeliai, skatinantys tėvų bendradarbiavimą ir komunikaciją, didelio konfliktiškumo atvejais dažnai žlunga. Tokiose situacijose bandymai bendradarbiauti tik aštrina ginčus ir sukelia vaikams emocinį distresą, todėl bandymai pakeisti tėvų bendravimą į bendradarbiaujantį, šioms šeimoms yra nerealistiški .

2. Paralelinė tėvystė reikalauja griežtos standartizacijos. Nors paralelinė tėvystė (kai tėvai veikia atskirai/lygegrečiai) praktikoje taikoma jau kurį laiką, jai trūko aiškaus, standartizuoto pagrindo, todėl ji buvo taikoma nenuosekliai. Tyrimo autoriai sukūrė ir pristatė formalizuotą sistemą, kurią sudaro trys esminiai komponentai:

• Teisiniai nurodymai: Teismas privalo nustatyti labai detalius grafikus ir taisykles, kad neliktų vietos interpretacijoms.

• Tėvystės koordinatorius: Būtina paskirti neutralų specialistą, turintį įgaliojimus spręsti ginčus (pvz., dėl sveikatos, mokyklos, būrelių), kad tėvams nereikėtų tiesiogiai derėtis,.

• Atsakomybių atskyrimas: Bendravimas vyksta tik raštu per specialias platformas, o kiekvienas tėvas savo namuose taisykles nustato visiškai autonomiškai.

3. Numatomos naudos (Teorinis poveikis). Remiantis literatūros analize ir siūlomu modeliu, autoriai daro šias išvadas apie tikėtinus rezultatus:

• Vaikams: Sumažinus tiesioginį tėvų kontaktą, vaikai apsaugomi nuo konfliktų stebėjimo. Tai sukuria stabilesnę, labiau nuspėjamą aplinką ir mažina nerimą bei elgesio problemas.

• Tėvams: Atsisakymas bendrauti tiesiogiai leidžia tėvams atsiriboti nuo priešiškumo ir susitelkti į ryšį su vaiku, o ne į kovą su buvusiu partneriu.

• Tėvystės koordinatoriai: Tikimasi, kad šis modelis sumažins teismų krūvį, nes tėvystės koordinatoriai padės išspręsti ginčus be nuolatinio bylinėjimosi.

4. Tinkamumo kriterijai (Apribojimai). Autoriai griežtai pabrėžia, kad šis modelis netinka šeimoms, kuriose yra buvęs smurtas artimoje aplinkoje (angl. Domestic Violence/IPV). Smurto atvejais svarbiausia yra saugumas, o ne konflikto valdymas, todėl paralelinė tėvystė taikoma tik ten, kur nėra smurto istorijos, bet yra didelis tarpusavio priešiškumas.

5. Ateities tyrimų poreikis. Galutinė išvada yra ta, kad nors siūlomas modelis yra pagrįstas egzistuojančiais tyrimais apie konfliktų valdymą, jo ilgalaikis efektyvumas turi būti patikrintas empiriniais tyrimais, stebint realų poveikį vaiko raidai ir tėvų savijautai.