Kas slepiasi už sąvokos „tėvų atstumimas“?

Tėvų atstumimo sindromas (TAS) nėra tiesiog paprastas vaiko nenoras bendrauti. Tai specifinė situacija, kai vaikas, dažniausiai manipuliuojamas vieno iš tėvų (vadinamo „atstumiančiuoju“), pradeda nepagrįstai atstumti, žeminti ir nekęsti kito tėvo (vadinamo „taikiniu“), su kuriuo anksčiau turėjo normalius ar net labai šiltus santykius (Bernet et al., 2010).

Svarbu suprasti skirtumą. Jei tėvas (motina) smurtavo ar apleido vaiką, vaiko atsitraukimas yra natūrali gynybinė reakcija. Tai nėra atstumimo sindromas. Tačiau TAS atveju vaiko pyktis yra neproporcingas realybei. Tu gali jaustis sutrikęs (sutrikusi), nes žinai, jog nepadarei nieko, kas nusipelnytų tokio elgesio.

Mokslininkė dr. Jennifer Harman pabrėžia, kad tėvų atstumimas turėtų būti vertinamas kaip smurto šeimoje forma, nes tai daro ilgalaikę žalą vaiko psichikai ir emociniam vystymuisi (Harman et al., 2018).

Kaip atpažinti atstumimo požymius?

Galbūt tu pats (pati) pastebi keistus signalus, bet bijai juos įvardyti. Psichiatras Richardas Gardneris, kuris pirmasis apibrėžė šį sindromą, išskyrė kelis esminius požymius, kurie padeda identifikuoti problemą. Štai keli signalai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį:

Šmeižto kampanija. Vaikas nuolat kritikuoja tave, dažnai naudodamas suaugusiųjų žodyną ar frazes, kurios jam nebūdingos.
Silpni racionalizavimai. Paklausus, kodėl vaikas nenori su tavimi bendrauti, atsakymai būna nelogiški arba absurdiški (pvz., „Nenoriu pas tėtį, nes jis per garsiai valgo“ arba „Nenoriu pas mamą, nes ji verčia mane valytis dantis“).
„Nepriklausomo mąstytojo“ fenomenas. Vaikas primygtinai teigia, kad sprendimas tavęs nekęsti yra tik jo paties (jos pačios), nors akivaizdu, kad tai svetima įtaka.
Ambivalencijos nebuvimas. Vaikui vienas tėvas tampa „tobulas“, o kitas – „visiškas blogis“. Realiuose santykiuose taip nebūna, nes visi žmonės turi ir gerų, ir blogų savybių.
Šaltumas be kaltės jausmo. Vaikas rodo visišką empatijos trūkumą tavo jausmams, elgiasi šiurkščiai ir dėl to nesigraužia.

Ką išgyvena vaikas?

Nors tau gali atrodyti, kad vaikas tapo priešu, svarbu prisiminti vieną dalyką. Jis yra auka. Tėvų atstumimo situacijoje vaiko psichika skyla. Kad išgyventų emociškai nesaugioje aplinkoje (su manipuliuojančiu tėvu), vaikas privalo „ištrinti“ meilę tau.

Tyrimai rodo, kad suaugę vaikai, patyrę tėvų atstumimą, dažnai kenčia nuo depresijos, žemos savivertės, pasitikėjimo problemų ir patys susiduria su sunkumais kurdami santykius (Baker, 2007). Vaikas išmoksta, kad meilė yra sąlyginė. Jis tiki, kad norėdamas būti mylimas vieno iš tėvų, privalo išduoti kitą. Tai milžiniška našta mažoms pečiams.

Ką gali padaryti tu?

Jei skaitant šias eilutes tave apima neviltis, sustok. Tu nesi bejėgis (bejėgė). Nors kelias ilgas, yra strategijų, kurios padeda išlaikyti ryšį ar jį atkurti.

Išlaikyk ramybę ir orumą. Kai vaikas tave provokuoja ar kartoja įžeidimus, tavo instinktas gali būti gintis arba pykti. Nedaryk to. Reaguok ramiai, parodyk, kad tu jį myli nepaisant jo elgesio.
Nekaltink vaiko. Suprask, kad jo žodžiai nėra jo. Tai „programos“ rezultatas. Jei tu supyksi ant vaiko, tik patvirtinsi manipuliuojančio tėvo naratyvą, kad esi „blogas“ (bloga).
Dokumentuok faktus. Teisinėje kovoje emocijos nepadeda, padeda faktai. Fiksuok praleistus pasimatymus, trukdžius bendrauti ir vaiko elgesio pokyčius.
Ieškok profesionalios pagalbos. Tradicinė terapija, kurioje dalyvauja tik vaikas, atstumimo atveju gali būti neveiksminga ar net žalinga, nes vaikas terapeutui gali tiesiog atkartoti išmoktą melą. Reikalinga specializuota sisteminė šeimos terapija, orientuota į ryšio atkūrimą (Templer et al., 2017).

Psichologė Jolita Sorokinaitė.