Kas yra bendratėvystė?
Skyrybos yra vienas sudėtingiausių gyvenimo posūkių. Tai emocinė audra, kurioje persipina pyktis, liūdesys ir nežinomybė. Tačiau šioje audroje yra inkaras, kuris neleidžia laivui visiškai pasimesti. Tas inkaras yra tavo vaikas. Kai pora nusprendžia sukti skirtingais keliais, partnerystė baigiasi, tačiau tėvystė išlieka amžina. Čia į sceną žengia bendra tėvystė (angl. co-parenting). Tai sąvoka, kuri dažnai skamba teismo salėse ar psichologo kabinete, tačiau jos tikroji esmė slypi kasdienėse smulkmenose ir gebėjime peržengti savo ego vardan mažo žmogaus gerovės.

Įsivaizduok tai kaip verslo partnerystę. Jūs galite nebegerti kavos kartu ir nebesidalinti asmeninėmis paslaptimis, tačiau turite bendrą ir labai svarbų projektą. Šio projekto sėkmė priklauso nuo to, kaip efektyviai gebėsite komunikuoti ir priimti sprendimus.
Svarbu suprasti, kad vaikas stebi ne tik tai, ką tu jam sakai, bet ir tai, kaip tu elgiesi su jo kitu tėvu (mama). Tyrimai rodo, kad vaiko emocinei sveikatai didžiausią žalą daro ne pats skyrybų faktas, o po jų sekantis tęstinis tėvų konfliktas. Todėl tavo užduotis yra sukurti saugų emocinį klimatą, kuriame vaikas jaustųsi mylimas abiejų tėvų ir neturėtų rinktis pusių.
Kodėl verta stengtis? Mokslinis požiūris.
Galbūt kyla klausimas, kodėl turėtum dėti tiek pastangų bendrauti su žmogumi, kurio galbūt net nenori matyti. Atsakymas paprastas. Tai vaiko ateitis.
Mokslininkai vieningai sutaria, kad vaikai, kurių tėvai po skyrybų sugeba konstruktyviai bendradarbiauti, pasižymi geresniais socialiniais įgūdžiais, aukštesne saviverte ir mažesne nerimo ar depresijos rizika. Kai vaikas mato, kad tėvas (mama) gerbia buvusį partnerį (partnerę), jis jaučiasi saugus. Jis supranta, kad jam nereikia slėpti savo meilės kitam tėvui, nereikia būti šnipu ar taikdariu.
Priešingai, kai tėvai įtraukia vaiką į savo konfliktus, verčia jį būti tarpininku ar "pašto karveliu", vaikas patiria didžiulį stresą. Tai vadinama lojalumo konfliktu. Vaikas jaučiasi taip, lyg mylėdamas vieną, išduotų kitą. Ilgainiui tai gali lemti elgesio problemas mokykloje, uždarumą ar net psichosomatinius sutrikimus.
Kaip kurti bendrą tėvystę praktiškai?
Teorija skamba gražiai, bet realybė dažnai būna kitokia. Kaip elgtis, kai emocijos ima viršų? Štai keletas esminių principų, kurie padės tau, kaip sąmoningam tėvui (mamai), valdyti situaciją.
1. Komunikacija turi būti dalykiška.
Bendraujant su buvusiuoju (buvusia), taikyk "verslo kolegos" taisyklę. Bendrauk trumpai, aiškiai ir tik apie vaiką. Venk emocingų epitetų, senų nuoskaudų priminimo ar sarkazmo. Jei gyvas pokalbis virsta ginču, pereik prie rašytinės komunikacijos. Trumposios žinutės ar el. laiškai leidžia apgalvoti atsakymą ir nepasiduoti impulsui.
2. Vaikas nėra ginklas
Niekada, jokiomis aplinkybėmis nekalbėk blogai apie kitą tėvą vaikui girdint. Net jei jautiesi įskaudintas (įskaudinta) ir manai, kad tavo pyktis yra teisingas, vaikui tai girdėti yra skausminga. Jam kitas tėvas (mama) yra jo paties dalis. Kritikuodamas (kritikuodama) buvusįjį, tu netiesiogiai kritikuoji ir savo vaiką.
3. Taisyklės ir rutina
Nors dviejų namų, taisyklės turėtų būti panašios. Žinoma, identiškos tvarkos pasiekti neįmanoma, tačiau baziniai dalykai, tokie kaip miego laikas, ekrano laiko ribojimai ar mitybos principai, turėtų būti suderinti. Tai suteikia vaikui stabilumo jausmą. Tyrimai rodo, kad nuoseklumas auklėjime yra vienas svarbiausių veiksnių, padedančių vaikui adaptuotis po skyrybų.
4. Lankstumas yra būtinybė
Gyvenimas yra nenuspėjamas. Vaikai suserga, keičiasi darbo grafikai, atsiranda nenumatytų aplinkybių. Bendra tėvystė reikalauja tam tikro lankstumo. Jei buvęs partneris (partnerė) prašo pakeisti savaitgalį ar vėluoja grąžinti vaiką dėl kamščių, pabandyk reaguoti ramiai. Tavo geranoriškumas šiandien gali tapti pagrindu jo (jos) geranoriškumui rytoj.
Kai bendra tėvystė atrodo neįmanoma
Svarbu pripažinti, kad kartais konstruktyvi bendra tėvystė yra labai sudėtinga, ypač jei vienas iš tėvų yra toksiškas, manipuliatyvus ar visiškai nenori bendradarbiauti. Tokiu atveju gali tekti taikyti paralelinės tėvystės modelį. Tai metodas, kai tėvai bendrauja minimaliai, tik esant būtinybei ir kiekvienas savo namuose gyvena visiškai atskirą gyvenimą su savo taisyklėmis. Tai nėra idealus variantas, tačiau tai geriau nei nuolatinis atviras karas.
Tačiau net ir tokiu atveju tu, kaip atsakingas tėvas (mama), gali daryti viską, kas priklauso nuo tavęs, kad vaikas jaustųsi mylimas ir saugus tavo namuose.
Pabaigai,
Bendra tėvystė yra kelionė, o ne vienkartinis veiksmas. Bus dienų, kai viskas atrodys sklandu, ir dienų, kai norėsis viską mesti. Tai natūralu. Svarbiausia prisiminti, kad tavo pastangos kurti civilizuotą santykį su vaiko tėvu (mama) yra pati geriausia dovana, kurią gali padovanoti savo atžalai. Tu statai pamatą jo (jos) ateities santykiams ir emociniam stabilumui.
Būk tas žmogus, kuris nutraukia konfliktų grandinę. Būk tas uostas, į kurį vaikas visada gali sugrįžti.
Jolita Sorokinaitė. Psichologė Psichoterapeutė.




