Ar persikraustymas po skyrybų traumuoja vaikus? Mokslinis žvilgsnis į bendratėvystės iššūkius.

Skyrybos yra vienas sudėtingiausių etapų šeimos gyvenime, tačiau dažnai po jų seka dar vienas kritinis sprendimas: ar vienas iš tėvų gali kartu su vaiku persikelti gyventi kitur? Teisinėje kalboje tai vadinama gyvenamosios vietos nustatymas / pakeitimas, o gyvenime, tai nauja pradžia, kuri, deja, neretai tampa nauju konfliktų tarp buvusių sutuoktinių židiniu. Dažnai tėvams trūksta patikimų žinių apie tai, kaip toks žingsnis iš tiesų paveikia vaikus.

Raktažodžiai: bendratėvystė, skyrybos, vaiko persikraustymas, relokacija, vaiko gerovė, tėvų konfliktai, šeimos teisė.

Bendratėvystė per atstumą

Kai kalbame apie vaiko gerovę po skyrybų, pagrindinė ašis yra bendratėvystė. Tai nėra tik techninis laiko pasidalijimas, tai vaiko jausmas, kad jis turi abu tėvus, net jei jie nebegyvena kartu. Moksliniai tyrimai rodo, kad vaiko persikraustymas toli nuo vieno iš tėvų gali tapti rimtu išbandymu šiam ryšiui.

Dažniausiai vaikai, kurie dėl gyvenamosios vietos nustatymo / pakeitimo atstumu nutolo nuo skyrium gyvenančio tėvo, praėjus keleriems metams po skyrybų nurodo jaučiantys silpnesnį ryšį, palyginti su tais, kurie liko gyventi toje pačioje vietovėje. Tai nereiškia, kad persikraustymas yra nuosprendis, tačiau tai signalas, kad bendratėvystė reikalauja papildomų pastangų, kai tėvus skiria ne tik durys, bet ir kilometrai.

Psichologinis vaiko paveikslas: trumpalaikiai sukrėtimai ir prisitaikymas

Mokslinė literatūra sufleruoja, kad persikraustymas po skyrybų dažnai sukelia trumpalaikį neigiamą poveikį vaiko psichologinei būsenai. Vaikai gali patirti daugiau vidinio nerimo, streso dėl neaiškios ateities ar net finansinio saugumo.

Tačiau vaikai yra neįtikėtinai atsparūs. Pastebėta, kad po tam tikro adaptacijos laikotarpio daugelis jų susiranda naujų draugų ir jaučiasi pakankamai laimingi naujoje vietoje. Svarbiausia čia yra vaiko amžius: jaunesniems vaikams išsiskyrimas su kartu negyvenančiu tėvu yra emociškai sunkesnis, nes jų saugumo jausmas tiesiogiai priklauso nuo fizinio artumo ir rutinos.

Elgesio pokyčiai ir nematomos rizikos

Nors mes linkę fokusuotis į liūdesį, persikraustymas gali išprovokuoti ir išorinius elgesio pokyčius. Tyrimai rodo, kad trumpuoju laikotarpiu po persikėlimo vaikams gali dažniau pasireikšti agresija, mokyklos nelankymo problemos ar net polinkis į rizikingą elgesį. Įdomu tai, kad šie reiškiniai dažnai „išgaruoja“ vaikams suaugus, tačiau kritiniu vystymosi laikotarpiu jiems reikia ypatingo tėvų dėmesio.

Taip pat svarbu paminėti, kad gyvenamosios vietos nustatymo / pakeitimo bylos teismuose dažnai pasižymi dideliu tėvų konfliktiškumu. Jei vaikas tampa šio karo įrankiu, žalą daro ne pats atstumas, o tėvų nesugebėjimas susitarti. Mokslininkai pastebi, kad šeimose, kuriose tvyro smurto ar stiprios kontrolės šešėlis, vaiko persikraustymas gali būti netgi apsauginis veiksnys, tačiau kiekvienas atvejis yra individualus.

Kaip priimti teisingą sprendimą?

Jei svarstote apie persikraustymą, užduokite sau kelis esminius klausimus, kuriuos dažnai kelia ir teisėjai, vertindami „geriausius vaiko interesus“:

1. Kaip bus užtikrinama kokybiška bendratėvystė ir vaiko ryšys su likusiu tėvu?

2. Ar vaikas yra emociškai pasiruošęs palikti savo mokyklą, draugus ir senelius?

3. Ar nauja vieta suteiks vaikui daugiau galimybių, kurios nusvertų praradimus?

Mokslas sako, kad vieno teisingo atsakymo nėra, tačiau aišku viena: vaiko gebėjimas prisitaikyti tiesiogiai priklauso nuo to, kiek tėvai sugeba išlikti tėvais, o ne priešais.

Psichologė Jolita Sorokinaitė

Šaltinis

Kostense, L. (2024). The consequences of divorce-related relocation: A scoping review on the (lack of) knowledge of the topic. Marriage & Family Review, 60(4), 210–235. https://doi.org/10.1080/01494929.2024.2328245