Nukirstos ryšio gijos: kodėl vaiko ir tėvų susitaikymas Lietuvoje virsta „karo lauku“?

Tai viena skausmingiausių situacijų, su kuria susiduria šeimos po skyrybų: vaikas, dar vakar džiaugsmingai bėgęs į glėbį, šiandien kategoriškai atsisako susitikti, jaučia nepaaiškinamą baimę ar net tulžingą priešiškumą vienam iš tėvų.

Ši tyla nėra paprastas užsispyrimas – tai gilus emocinis lūžis, paliekantis randus visam gyvenimui. Tokiais atvejais teismų nutartyse vis dažniau atsiranda terminas susitaikymo terapija (angl. reunification therapy). Tačiau ką iš tiesų išgyvena šeimos ir kodėl šis procesas Lietuvoje primena darbą fronto linijoje? Remdamiesi naujausiu moksliniu Lietuvos psichologų patirčių tyrimu (Sorokinaitė ir Sondaitė, 2026), pažvelkime į šią sudėtingą realybę profesionalo akimis.

Atstūmimas ar susvetimėjimas? Nematomos gijos. Vaiko ir tėvų susitaikymas.

Psichologijos moksle griežtai skiriame dvi situacijas: „realistinį susvetimėjimą“ ir „tėvų atstūmimą“. Pirmuoju atveju vaikas tėvo ar motinos vengia pagrįstai – saugodamasis nuo patirto smurto, agresijos ar priklausomybių. Tai savisaugos instinktas.

Tačiau tėvų atstūmimas (angl. parental alienation) yra kur kas klastingesnis reiškinys. Tai psichologinių manipuliacijų procesas, kurio metu vaikas nuteikinėjamas taip, kad pradeda nepagrįstai bijoti ar nekęsti kito tėvo. Specialistė N. tai apibūdina itin jautria metafora:

prieraišumas yra tarsi nematomos gijos tarp vaiko ir tėvų, o suaugusiųjų nuoskaudos tas gijas tiesiog nukarpo. Kai gijos pažeistos, vaikas praranda ryšį su savo šaknimis ne dėl savo kaltės, o tapęs suaugusiųjų karo įrankiu.

„Juoda ir balta“: mąstymo klaidos, kurias privalome taisyti

Dirbdami su tokiomis šeimomis, mes, psichologai, dažnai remiamės kognityvine elgesio terapija (KET). Mūsų tikslas – padėti vaikui ir tėvams atpažinti „mąstymo klaidas“, kurios tarsi tamsūs akiniai iškraipo realybę. Dažniausios jų:

• „Juoda–balta“ mąstymas: Vaikas pradeda tikėti, kad vienas tėvas yra „šventasis“, o kitas – „piktadarys“. Dingsta spalvos, lieka tik kraštutinumai.

• Suasmeninimas (personalizacija): Mūsų vaikai dažnai jaučia nepakeliamą kaltę, manydami, kad tėvai pykstasi dėl jų elgesio.

• Kaltinimas: Tėvai įstringa uždarame rate, kur dėl visų bėdų kaltas tik buvęs sutuoktinis, visiškai neprisiimant asmeninės atsakomybės.

  
  

Svarbu suprasti, kad amžius čia vaidina lemiamą vaidmenį. Mažesnių vaikų pyktis dar nėra „įaugęs“, todėl ankstyva intervencija gali būti stebuklinga. Tuo tarpu paaugliai jau turi savo susiformavusią pasaulėžiūrą ir stiprias emocijas – su jais ryšio atkūrimas yra kur kas lėtesnis ir sudėtingesnis procesas.

Terapija „karo lauko sąlygomis“

Psichologas S. tyrime pateikia taiklią diagnozę: ryšio atkūrimas vykstant teismams yra „gydymas karo lauko sąlygomis“. Kol tėvai bylinėjasi, kiekviena terapinė sesija kabo ant plauko. Jūs bandote gydyti žaizdas, tačiau bet kurią akimirką procesą gali nutraukti naujas skundas ar teisinis manevras. Kol vyksta kova dėl „laimėjimo“ teisme, vaiko emocinis saugumas lieka antrame plane. Ryšio atkūrimas tampa beveik neįmanomas, jei tėvai nesudeda ginklų.

Advokatai – pagalbininkai ar ugnies kurstytojai?

Tyrime dalyvavę specialistai atvirai įvardijo dar vieną trikdį – teisininkų vaidmenį. Nors advokatai privalo ginti klientą, jų pasirinkta strategija dažnai žaloja vaiką. Specialistai pastebi, kad kai kurie advokatai sąmoningai siekia, jog jų klientas kuo ilgiau išliktų „sudirginimo ir konfrontavimo“ būsenoje. Siekiant laimėti bylą, renkami dokumentai „prieš“ kitą tėvą, skatinamas pyktis ir nuoskaudos. Tai tiesiogiai prieštarauja vaiko poreikiui turėti abu tėvus ir jaustis saugiam.

Psichologas „po presu“: kodėl specialistai traukiasi?

Šis darbas reikalauja milžiniškų emocinių išteklių. Dalyvė J. tai apibūdino tiesiai:

psichologai jaučiasi esantys „po presu“, spaudžiami abiejų pusių advokatų, manipuliacijų ir net grasinimų. Tai priežastis, kodėl Lietuvoje kritiškai trūksta šios srities ekspertų – patyrę specialistai tiesiog perdega ir pasitraukia, negalėdami dirbti sistemoje, kurioje jų išvados tampa dar vienu ginklu teisinėje kovoje.

Sėkmė – tai ne tik parašas ant susitarimo

Mums sėkminga terapija nėra tik formalus susitikimas. Tikrieji laimėjimai matuojami kitaip:

• Vaiko juokas: Kai vaikas sesijos metu pagaliau atsipalaiduoja ir pradeda juoktis kartu su „atstumtuoju“ tėvu.

• Tėvų bendradarbiavimas: Kai suaugusieji supranta, kad jų vaiko gerovė yra svarbesnė už jų asmeninį kerštą.

• Pasėta sėkla ateičiai: Net jei ryšio nepavyksta visiškai atkurti dabar, sėkme laikome vaiko suvokimą, kad jam pagalbos gali prireikti ateityje. Tai žinojimas, kad durys į pagalbą visada atviros.

  
  

Sprendimų vizija: Lietuvai reikia pokyčių

Mūsų specialistai nesėdi sudėję rankų – jie mato aiškią išeitį. Lietuvai būtinas valstybinis modelis, kuriame dirbtų tarpdisciplininės komandos (psichologai, socialiniai darbuotojai, teisininkai, psichiatrai). Iškelta vizionieriška „Taikos namų“ idėja – saugi, jauki erdvė, kur šeima galėtų laikinai apsigyventi ir gauti intensyvią pagalbą, panašiai kaip užsienyje veikiantis „Bridge“ (Tiltas) projektas. Be to, būtina įvesti privalomus parengiamuosius susitikimus tėvams prieš įtraukiant į procesą vaiką.

Ar mes, kaip visuomenė, esame pasiruošę vaiko poreikius iškelti aukščiau savo ambicijų? Tyrimas rodo: be vertybinio lūžio ir sisteminės pagalbos, susitaikymo terapija liks tik gražus terminas popieriuje, o tikrieji pralaimėtojai šiame „karo lauke“ bus mūsų vaikai. Tai ne tik šeimos, tai visos mūsų valstybės atsakomybė.

Raktažodžiai: vaiko ir tėvų susitaikymas, tėvų atstūmimas, susitaikymo terapija, konfliktiška bendratėvystė

Šaltinis: Sorokinaitė, J., & Sondaitė, J. (2026). Psichologų darbo, bandant atkurti vaiko ir vieno iš tėvų ryšį, patirtys. Socialinės gerovės tyrimai, 24(1), 178–207. https://doi.org/10.13165/SD-26-24-1-11