Bendratėvystė po skyrybų: kaip išlaikyti vaiko emocinį saugumą?

Skyrybos ar tėvų gyvenimas atskirai vaikui dažnai reiškia didelį pokytį. Keičiasi kasdienė rutina, namų aplinka, bendravimo ritmas, o kartais ir pats saugumo jausmas. Tačiau svarbu suprasti, kad vaikui labiausiai kenkia ne pats faktas, jog tėvai gyvena atskirai, o įtampa, konfliktai ir neaiškumas, kuriame jis atsiduria.

Bendratėvystė – tai gebėjimas išlikti tėvais net tada, kai poros santykis baigėsi. Tai reiškia, kad abu suaugusieji, nepaisant tarpusavio nesutarimų, stengiasi kurti vaikui stabilią, pagarbią ir emociškai saugią aplinką.

Vaikui nereikia tobulų tėvų. Jam reikia suaugusiųjų, kurie geba susitarti dėl svarbiausių dalykų, nekalba vienas apie kitą žeminančiai ir leidžia vaikui mylėti abu tėvus be kaltės jausmo.

Kodėl bendratėvystė po skyrybų tokia svarbi vaikui?

Vaiko pasaulis labai stipriai remiasi santykiais su tėvais. Kai tėvai išsiskiria, vaikas gali jausti liūdesį, pyktį, kaltę, nerimą ar pasimetimą. Jam gali kilti klausimų: „Ar aš dėl to kaltas?“, „Ar vienas iš tėvų mane paliks?“, „Ar galiu mylėti abu?“

Būtent todėl po skyrybų ypač svarbu ne tik susitarti dėl praktinių dalykų – gyvenamosios vietos, grafiko, atostogų ar išlaidų, bet ir pasirūpinti vaiko emociniu saugumu.

Emocinis saugumas atsiranda tada, kai vaikas žino, ko tikėtis. Kai jis supranta, kad abu tėvai jį myli. Kai jam nereikia rinktis vienos pusės. Kai jis nėra naudojamas kaip tarpininkas, žinutės nešiotojas ar konflikto dalyvis.

Bendratėvystė padeda vaikui jaustis saugiau, nes parodo: nors šeimos forma pasikeitė, tėvų meilė ir atsakomybė išlieka.

Vaikas neturi tapti tėvų konflikto dalimi

Vienas svarbiausių bendratėvystės principų – apsaugoti vaiką nuo suaugusiųjų konflikto. Tai nereiškia, kad tėvai turi visada sutarti ar jausti vienas kitam šiltus jausmus. Tačiau tai reiškia, kad vaikas neturėtų girdėti kaltinimų, pašaipų, grasinimų ar bandymų nuteikti prieš kitą tėvą.

Frazės, kurios vaikui gali būti labai skaudžios:

„Tavo mama visada taip daro.“

„Tavo tėtis tavimi nesirūpina.“

„Pasakyk jam, kad daugiau taip nedarytų.“

„Jeigu nori, gali likti pas ją / jį.“

Tokios žinutės vaiką stato į lojalumo konfliktą. Jis gali pradėti jausti, kad mylėdamas vieną tėvą išduoda kitą. Tai labai sunki emocinė našta, kurios vaikas neturėtų nešti.

Kur kas sveikesnis kelias – apie kitą tėvą kalbėti neutraliai arba pagarbiai, net jei viduje jaučiama nuoskauda. Vaikui svarbu girdėti: „Tu gali mylėti mus abu. Mūsų suaugusiųjų klausimai nėra tavo atsakomybė.“

Aiški rutina padeda vaikui jaustis stabiliau

Po skyrybų vaikui ypač svarbu aiškumas. Kada jis bus pas mamą? Kada pas tėtį? Kas jį pasiims? Kur jis miegos? Kas dalyvaus mokyklos susirinkime? Kas pasirūpins būreliais?

Kai taisyklės ir rutina nuolat keičiasi, vaikas gali jaustis nesaugiai. Todėl bendratėvystės plane verta aiškiai susitarti dėl pagrindinių dalykų:

gyvenimo grafiko;

švenčių ir atostogų;

mokyklos ir būrelių;

sveikatos klausimų;

finansinių atsakomybių;

bendravimo su kitu tėvu, kai vaikas yra pas vieną iš jų.

Aiškumas nereiškia griežtumo be lankstumo. Gyvenime pasitaiko nenumatytų situacijų. Tačiau vaikui padeda žinojimas, kad suaugusieji turi planą ir geba susitarti.

Pagarbus tėvų bendravimas – dovana vaikui

Bendratėvystė ne visada lengva. Po skyrybų gali būti daug nuoskaudų, neišsakytų jausmų, pykčio ar nusivylimo. Tačiau vaikui labai svarbu matyti, kad net ir išsiskyrę tėvai gali bendrauti pagarbiai.

Tai nereiškia artimos draugystės. Kartais pagarbus bendravimas gali būti trumpas, dalykiškas ir aiškus. Svarbiausia – vengti puolimo, kaltinimų ir emocinių reakcijų, kurios vėl įtraukia į konfliktą.

Naudinga laikytis kelių principų:

1. rašyti ar kalbėti trumpai ir aiškiai;

2. aptarti tik su vaiku susijusius klausimus;

3. nesiaiškinti buvusių poros santykių per vaiko temas;

4. nepriimti sprendimų pykčio akimirkoje;

5. jei pokalbis kaista, padaryti pauzę.

   
   

Kartais bendravimą palengvina rašytinės žinutės ar specialios bendratėvystės programėlės, kuriose galima fiksuoti grafiką, susitarimus ir svarbią informaciją. Tai padeda sumažinti nesusipratimų ir emocinių konfliktų tikimybę.

Vaiko emocijos turi būti išgirstos

Tėvams gali norėtis kuo greičiau „sutvarkyti“ situaciją ir nuraminti vaiką. Tačiau vaikui svarbu ne tik girdėti, kad „viskas bus gerai“. Jam svarbu turėti erdvę kalbėti apie tai, kaip jis jaučiasi.

Vaikas gali pykti. Gali liūdėti. Gali ilgėtis vieno iš tėvų. Gali nenorėti važiuoti iš vienų namų į kitus. Tai nebūtinai reiškia, kad vienas iš tėvų daro kažką blogai. Dažnai tai reiškia, kad vaikui tiesiog sunku prisitaikyti prie pokyčių.

Padėti gali tokios frazės:

„Suprantu, kad tau nelengva.“

„Tu gali liūdėti ir vis tiek mylėti mus abu.“

„Tai ne tavo kaltė.“

„Mes abu tavimi rūpinamės.“

„Ačiū, kad pasakei, kaip jautiesi.“

Kai vaiko jausmai priimami, jam lengviau juos suprasti ir išgyventi. Kai jausmai nuvertinami, vaikas gali pradėti juos slėpti arba jaustis vienišas.

Nauji partneriai ir bendratėvystė

Laikui bėgant vieno ar abiejų tėvų gyvenime gali atsirasti nauji partneriai. Vaikui tai gali kelti daug skirtingų emocijų: smalsumą, pavydą, baimę, pasipriešinimą ar nesaugumą.

Svarbu neskubinti santykio. Naujas partneris neturėtų būti pristatomas kaip tėvo ar mamos pakaitalas. Vaikui reikia laiko suprasti, kad naujas žmogus šeimoje nepakeičia jo ryšio su mama ar tėčiu.

Tėvams verta iš anksto aptarti, kaip ir kada nauji partneriai bus pristatomi vaikui, kokį vaidmenį jie turės kasdienybėje ir kokios ribos bus išlaikomos. Kuo daugiau aiškumo tarp suaugusiųjų, tuo mažiau sumaišties vaikui.

Kai susitarti nepavyksta

Ne visada bendratėvystė vyksta sklandžiai. Kartais konfliktai būna labai gilūs, bendravimas sudėtingas, o pasitikėjimo beveik nėra. Tokiais atvejais svarbu ieškoti pagalbos, o ne palikti vaiką įtampos centre.

Gali padėti:

• šeimos mediatorius;

• psichologas;

• tėvystės konsultacijos;

• teisininko pagalba dėl aiškaus susitarimo;

• struktūruotas bendravimas tik raštu.

Jeigu tėvų santykis labai konfliktiškas, kartais geriau rinktis ne artimą bendradarbiavimą, o paralelinę bendratėvystę. Tai reiškia, kad abu tėvai rūpinasi vaiku, bet tarpusavio kontaktas yra minimalus, aiškiai apibrėžtas ir orientuotas tik į būtiną informaciją.

Svarbiausia – ne idealus tėvų bendravimas, o vaiko apsauga nuo nuolatinės įtampos.

Bendratėvystė po skyrybų yra ne apie tai, kad tėvai turi pamiršti visus skaudulius ar tapti geriausiais draugais. Ji yra apie atsakomybę atskirti poros santykio pabaigą nuo tėvystės tęstinumo.

Vaikui svarbiausia žinoti, kad jis nėra kaltas, nėra paliktas ir neturi rinktis tarp mamos ir tėčio. Kai tėvai geba kalbėti pagarbiai, laikytis aiškių susitarimų ir išgirsti vaiko emocijas, net po skyrybų galima kurti saugią, stabilią ir mylinčią aplinką.

Šeimos forma gali pasikeisti. Tačiau vaiko poreikis būti mylimam, matomam ir saugiam išlieka toks pat.

Straipsnį parengė. Psichologė Jolita Sorokinaitė.

Šaltiniai:

Maccoby, E. E., & Mnookin, R. H. (1992). Dividing the child: Social and legal dilemmas of custody. Harvard University Press.

Feinberg, M. E. (2002). Coparenting and the transition to parenthood: A framework for prevention. Clinical Child and Family Psychology Review, 5, 173–195. https://doi.org/10.1023/A:1019695015110

Kelly, J. B., & Emery, R. E. (2003). Children’s adjustment following divorce: Risk and resilience perspectives. Family Relations, 52(4), 352–362. https://doi.org/10.1111/j.1741-3729.2003.00352.x

Cohen, G. J., & Weitzman, C. C. (2016). Helping children and families deal with divorce and separation. Pediatrics, 138(6), e20163020. https://doi.org/10.1542/peds.2016-3020