Vaiko poreikiai – pirmoje vietoje: ką tai reiškia bendratėvystėje po skyrybų?

Skyrybos ar išsiskyrimas keičia visos šeimos gyvenimą. Keičiasi namai, rutina, tėvų bendravimas, kartais – mokykla, finansinė padėtis, santykiai su artimaisiais. Vaikui tai gali būti didelis emocinis pokytis, net jeigu jis išoriškai atrodo ramus.

Bendratėvystėje po skyrybų vienas svarbiausių principų yra paprastas, bet ne visada lengvai įgyvendinamas: vaiko poreikiai turėtų būti pirmoje vietoje.

Tai nereiškia, kad tėvų jausmai nesvarbūs. Skyrybos gali kelti skausmą, pyktį, nusivylimą, neteisybės jausmą ar nuovargį. Tačiau vaikas neturėtų tapti šių suaugusiųjų sunkumų nešiotoju. Jam svarbiausia jausti, kad jis yra saugus, mylimas ir netraukiamas į tėvų konfliktą.

Ką reiškia „vaiko poreikiai pirmoje vietoje“?

Vaiko poreikių prioritetas reiškia, kad sprendimai dėl gyvenimo tvarkos, susitikimų, švenčių, atostogų, mokyklos, sveikatos ar kasdienės rutinos turėtų būti priimami ne tik pagal tai, kas patogu tėvams, bet pirmiausia pagal tai, kas labiausiai atitinka vaiko amžių, emocinę būseną, saugumo poreikį ir ryšį su abiem tėvais.

Amerikos pediatrų akademija pabrėžia, kad vaikams skyrybų laikotarpiu reikia abiejų tėvų kantrybės, meilės ir palaikymo. Vaikui svarbu žinoti, kad jis nėra kaltas dėl tėvų išsiskyrimo ir kad abu tėvai, kiek tai saugu ir įmanoma, išlieka jo gyvenime.

Praktiškai tai gali reikšti kelis labai konkrečius klausimus:

Ar šis sprendimas padės vaikui jaustis saugiau?Ar jis sumažins, o ne padidins vaiko įtampą?Ar vaikas nebus pastatytas į situaciją, kurioje turės rinktis vieną iš tėvų?Ar sprendimas atitinka vaiko amžių, brandą ir realius poreikius?Ar tai yra apie vaiką, ar labiau apie mano norą laimėti prieš kitą tėvą?

Šie klausimai gali padėti sustoti tada, kai emocijos labai stiprios.

Vaikas neturėtų būti tėvų konflikto centre

Po skyrybų vaikui gali būti sunku ne tik dėl pasikeitusios gyvenimo tvarkos, bet ir dėl to, kaip tėvai kalba vienas apie kitą, kaip sprendžia nesutarimus ir kiek vaikas jaučia įtampą tarp jų.

Moksliniai tyrimai rodo, kad bendratėvystė po išsiskyrimo yra svarbus veiksnys, susijęs su vaikų ir paauglių psichikos sveikata. Kitaip tariant, vaikui svarbu ne tik tai, kiek laiko jis praleidžia su kiekvienu iš tėvų, bet ir tai, kokiame emociniame lauke jis gyvena: ar tėvai geba bent minimaliai bendradarbiauti, ar konfliktas nuolat persikelia į vaiko kasdienybę.

Vaikui ypač sunku, kai jis jaučia, kad turi palaikyti vieną pusę, slėpti informaciją, perduoti žinutes, klausytis kaltinimų arba raminti suaugusįjį. Tokiose situacijose vaikas gali pradėti jaustis atsakingas už tai, kas iš tikrųjų priklauso suaugusiųjų atsakomybei.

Todėl vienas svarbiausių bendratėvystės uždavinių yra saugoti vaiką nuo suaugusiųjų konflikto. Tai nereiškia apsimesti, kad nieko nevyksta. Tai reiškia neleisti konfliktui tapti vaiko emocine našta.

Vaikui reikia stabilumo, bet ne standumo

Vaiko poreikiai pirmoje vietoje nereiškia, kad kiekviena diena turi būti tobula ar kad tėvai niekada negali klysti. Vaikui labiausiai padeda ne tobuli tėvai, o pakankamai nuspėjama, saugi ir pagarbi aplinka.

Bendratėvystės planų gairėse pabrėžiama, kad tėvystės susitarimai po skyrybų turėtų būti orientuoti į vaiką ir jo raidą. Praktinis tėvystės planas gali padėti aiškiau susitarti dėl gyvenamosios vietos, bendravimo, švenčių, atostogų, sprendimų priėmimo ir kasdienės atsakomybės.

Stabilumas vaikui gali atrodyti labai paprastai:

jis žino, kada bus pas vieną ar kitą tėvą;jis žino, kas jį pasiims iš mokyklos ar būrelio;jis turi reikalingus daiktus abiejuose namuose;jam nereikia nuolat spėlioti, kas dabar bus;tėvai laikosi pažadų arba iš anksto paaiškina pokyčius.

Kuo daugiau aiškumo, tuo mažiau vaikui reikia nerimauti.

Vaiko poreikiai keičiasi su amžiumi

Tai, kas tinka mažam vaikui, nebūtinai tinka paaugliui. Mažesniems vaikams dažnai reikia daugiau rutinos, aiškių perėjimų, pasikartojimo ir fizinio artumo. Paaugliams svarbesnis gali būti privatumas, draugai, mokykla, būreliai, lankstumas ir galimybė turėti daugiau balso sprendimuose.

Todėl bendratėvystės susitarimai neturėtų būti laikomi visam laikui nekintančiais. Vaikui augant, keičiasi jo poreikiai, dienotvarkė, santykiai ir gebėjimas išbūti pokyčiuose.

Svarbu ne klausti vaiko: „Pas ką tu nori gyventi?“ – nes toks klausimas gali užkrauti per didelę atsakomybę. Geriau stebėti ir jautriai domėtis:

Kaip tau sekasi pereiti iš vienų namų į kitus?Kas tau padeda jaustis ramiau?Ko tau trūksta?Ką galėtume padaryti, kad būtų lengviau?

Vaiko išklausymas nėra tas pats, kas atsakomybės perkėlimas vaikui. Sprendimus priima suaugusieji, bet vaiko patirtis turėtų būti girdima.

Kartais „vaiko labui“ slepia tėvų konfliktą

Bendratėvystėje po skyrybų kartais abu tėvai sako, kad veikia „dėl vaiko“, tačiau jų sprendimai iš tikrųjų gali būti paveikti pykčio, baimės, nuoskaudų ar noro kontroliuoti kitą tėvą.

Pavyzdžiui, vienas tėvas gali sakyti: „Vaikui geriau nematyti kito tėvo“, nors iš tiesų jam pačiam labai skauda. Kitas gali sakyti: „Vaikas pats nenori“, nors vaikas galbūt bijo nuliūdinti vieną iš tėvų. Dar kitas gali reikalauti griežto grafiko ne todėl, kad vaikui taip geriausia, bet todėl, kad taip jaučiasi laimintis kovą.

Tokiose situacijose verta sau sąžiningai užduoti klausimą: ar šis sprendimas tikrai apie vaiko gerovę, ar apie mano skausmą, pyktį, baimę ar norą apsiginti?

Tai nėra kaltinantis klausimas. Tai klausimas, kuris gali padėti grįžti prie svarbiausio tikslo – vaiko saugumo.

Kai bendradarbiauti sunku

Ne visiems tėvams po skyrybų pavyksta bendradarbiauti ramiai. Kai konfliktas didelis, labai artimas ar intensyvus bendravimas gali tik dar labiau didinti įtampą. Tokiais atvejais vaiko poreikių pirmumas gali reikšti ne idealios draugiškos bendratėvystės siekimą, o aiškių ribų, struktūros ir saugesnio bendravimo kūrimą.

Kartais vaikui labiau padeda ne nuolatinis tėvų bandymas „susitarti gyvai“, bet rašytiniai susitarimai, aiškus bendravimo kanalas, trumpesnės žinutės, neutralus tonas ir mažiau tiesioginių konfliktinių kontaktų.

Vaiko poreikiai pirmoje vietoje nereiškia, kad tėvai privalo tapti draugais. Tai reiškia, kad jie turi ieškoti tokios bendravimo formos, kuri kuo mažiau žalotų vaiką.

Ką gali pradėti daryti jau dabar?

Gali pradėti nuo mažų, bet labai svarbių žingsnių.

Prieš priimdamas / priimdama sprendimą dėl vaiko, trumpai sustok ir paklausk savęs: „Ką šioje situacijoje patiria mano vaikas?“

Nekalbėk blogai apie kitą tėvą vaikui girdint, net jeigu tavo jausmai labai stiprūs.

Neperduok per vaiką žinučių, prašymų ar priekaištų.

Laikykis susitarimų, o jeigu jų keisti neišvengiama – informuok kuo aiškiau ir ramiau.

Stenkis, kad vaikas turėtų kuo daugiau nuspėjamumo: kada, kur, su kuo ir kas vyks.

Leisk vaikui mylėti abu tėvus, jeigu tai yra saugu.

Pastebėk, ar vaikas nepradeda tavęs guosti, raminti ar saugoti nuo kito tėvo. Tai gali būti ženklas, kad jam tenka per didelė emocinė našta.

Svarbiausia

Vaiko poreikių iškėlimas į pirmą vietą nereiškia, kad turi pamiršti save. Tai reiškia, kad suaugusiųjų skausmas neturėtų tapti vaiko atsakomybe.

Bendratėvystėje po skyrybų vaikui labiausiai reikia ne tobulos šeimos formos, o saugumo, meilės, aiškumo ir leidimo išlikti vaiku.

Kai tėvai geba bent mažais žingsniais mažinti konfliktą, aiškiau susitarti ir saugoti vaiką nuo suaugusiųjų kovos, vaikui tampa lengviau prisitaikyti prie gyvenimo dviejuose namuose.

Parengė psichologė Jolita Sorokinaitė