Pagarba kitam tėvui: kodėl vaikui svarbu negirdėti menkinimo

Po skyrybų pagarba kitam tėvui gali būti vienas sunkiausių bendratėvystės uždavinių. Ypač tada, kai santykyje liko daug nuoskaudų, pykčio, nusivylimo ar neteisybės jausmo. Kartais atrodo, kad pagarbus kalbėjimas būtų tarsi kito žmogaus elgesio pateisinimas. Tačiau bendratėvystėje pagarba kitam tėvui pirmiausia yra ne apie buvusį partnerį ar partnerę.

Ji yra apie vaiką.

Vaikui abu tėvai dažnai yra svarbūs jo tapatybės, saugumo ir priklausymo jausmo dalis. Kai vienas tėvas menkina kitą, vaikui tai gali skambėti ne tik kaip kritika kitam suaugusiajam. Vaikas gali tai išgyventi kaip kritiką daliai savęs.

Todėl po skyrybų vienas svarbiausių dalykų, kuriuos tėvai gali padaryti dėl vaiko, yra saugoti jį nuo kito tėvo žeminimo, menkinimo ar nuolatinio kaltinimo.

Pagarba nereiškia, kad viskas buvo gerai

Svarbu atskirti du dalykus: pagarbų kalbėjimą vaikui girdint ir savo tikrų jausmų neigimą.

Pagarba kitam tėvui nereiškia, kad turi apsimesti, jog nieko neįvyko. Ji nereiškia, kad turi pateisinti skausmingą, neteisingą ar neatsakingą elgesį. Ji taip pat nereiškia, kad turi palaikyti artimą ar draugišką santykį su kitu tėvu.

Pagarba bendratėvystėje reiškia, kad vaikas neturi tapti tavo skausmo, pykčio ar nusivylimo klausytoju.

Gali būti, kad tau reikia išsikalbėti. Gali būti, kad turi daug pagrįstų priežasčių jaustis įskaudintas / įskaudinta. Tačiau šiems jausmams reikia suaugusiųjų erdvės: terapijos, draugų, artimųjų, dienoraščio, teisinės ar emocinės pagalbos. Vaikas neturėtų tapti žmogumi, kuriam tenka išklausyti suaugusiųjų santykio istoriją.

Vaikui reikia ne visos tiesos apie tėvų konfliktą. Jam reikia saugumo.

Kodėl vaikui sunku girdėti menkinimą?

Kai vaikas girdi, kad vienas tėvas blogai kalba apie kitą, jis gali atsidurti labai sudėtingoje vidinėje situacijoje. Jis gali mylėti abu tėvus, bet jausti, kad vieno iš jų mylėti negalima arba pavojinga. Jis gali pradėti slėpti savo džiaugsmą po susitikimo su kitu tėvu. Jis gali bijoti pasakyti, kad jam buvo gera kituose namuose. Jis gali jaustis kaltas dėl savo meilės.

Amerikos pediatrų akademijos publikacijoje apie skyrybų poveikį vaikams nurodoma, kad vaikai, kurie dažnai girdi vieno tėvo neigiamus komentarus apie kitą, gali patirti sutrikusį prieraišumo jausmą ir suvokti save kaip nuvertintus ar nemylimus. Ši mintis ypač svarbi, nes vaikui kito tėvo menkinimas gali paliesti ne tik santykį su tuo tėvu, bet ir jo paties savivertę.

Vaikas gali pradėti galvoti: „Jeigu mano tėtis blogas, gal ir manyje yra kažkas blogo?“ arba „Jeigu mama tokia, kaip apie ją kalbama, ar man galima ją mylėti?“

Tai labai sunki našta vaikui.

Menkinimas stiprina lojalumo konfliktą

Vaikui po skyrybų dažnai reikia prisitaikyti prie dviejų namų, dviejų rutinų, kartais skirtingų taisyklių ir skirtingų emocinių atmosferų. Kai tėvai kalba vienas apie kitą pagarbiai arba bent neutraliai, vaikui lengviau pereiti tarp šių dviejų pasaulių.

Tačiau kai vienas tėvas nuolat kritikuoja kitą, vaikas gali patekti į lojalumo konfliktą. Jis jaučiasi tarsi turėtų pasirinkti: jeigu myliu vieną, išduodu kitą. Jeigu pasakoju, kad man buvo smagu pas tėtį, skaudinu mamą. Jeigu noriu paskambinti mamai, tėtis nusivils.

Moksliniai tyrimai rodo, kad tėvų tarpusavio konfliktas po skyrybų yra svarbus veiksnys, susijęs su vaikų prisitaikymu. Meta-analizėje apie konfliktą, tėvystę ir vaikų prisitaikymą išsiskyrusiose šeimose nustatyta, kad tėvų konfliktas susijęs su vaikų vidiniais ir išoriniais sunkumais, o šį ryšį gali aiškinti tokie tėvystės procesai kaip tėvų priešiškumas, parama, struktūra ir vaidmenų susimaišymas.

Kitaip tariant, vaikui svarbu ne tik tai, kad tėvai gyvena atskirai. Labai svarbu, kokiame emociniame lauke vaikas gyvena po skyrybų.

Vaikas neturėtų būti kviečiamas „suprasti“, kuris tėvas teisus

Kartais tėvams atrodo svarbu, kad vaikas „žinotų tiesą“. Gali kilti noras paaiškinti, kas ką padarė, kas kaltas, kas labiau stengėsi, kas ką sugriovė. Tačiau vaikui tokia informacija dažnai nėra saugi. Ji nepadeda jam geriau prisitaikyti. Ji dažnai įtraukia jį į suaugusiųjų konfliktą.

Vaikui nereikia būti teisėju.

Jis neturi spręsti, kuris tėvas buvo teisus, kuris kaltas, kuris labiau nukentėjo ar kuris labiau stengėsi. Vaiko užduotis nėra atkurti teisingumą tarp suaugusiųjų.

Žinoma, yra situacijų, kai vaikui reikia aiškiai įvardyti saugumo ribas. Pavyzdžiui, jei buvo smurtas, priklausomybės, grėsmė ar kitas nesaugus elgesys, vaiko apsauga yra pirmoje vietoje. Tačiau net ir tada galima kalbėti taip, kad vaikas nebūtų apkraunamas suaugusiųjų neapykanta ar detaliomis konflikto istorijomis.

Pavyzdžiui, vietoj:„Tavo tėvas / mama yra blogas žmogus.“

Galima sakyti:„Kai kurie suaugusiųjų sprendimai buvo nesaugūs, todėl dabar turime tokias taisykles. Tu dėl to nesi kaltas / kalta.“

Vietoj:„Jis / ji mus paliko.“

Galima sakyti:„Mūsų, suaugusiųjų, santykis pasikeitė, bet tu esi mylimas / mylima.“

Vietoj:„Tu dar suprasi, kas čia kaltas.“

Galima sakyti:„Tau nereikia rinktis pusės. Suaugusiųjų klausimus spręsime mes.“

Pagarbus kalbėjimas gali būti neutralus

Kartais pagarbiai kalbėti apie kitą tėvą atrodo per sunku. Tokiais atvejais tikslas gali būti ne šiltas ar gražus kalbėjimas, o neutralumas.

Neutralumas yra labai vertingas. Jis leidžia vaikui nebūti įtrauktam į konfliktą.

Pavyzdžiui:

„Apie tai pasikalbėsiu su tavo tėčiu / mama.“„Tai suaugusiųjų klausimas.“„Tavo tėtis / mama turi savo taisykles namuose, o pas mus yra taip.“„Suprantu, kad tau sunku, kai taisyklės skiriasi.“„Tau nereikia dėl to rūpintis.“„Gali mylėti mus abu.“

Tokie sakiniai neidealizuoja kito tėvo, bet ir jo nemenkina. Jie padeda vaikui jaustis laisviau.

Ką daryti, kai vaikas pats skundžiasi kitu tėvu?

Vaikas gali grįžti iš kitų namų piktas, nusiminęs ar įskaudintas. Jis gali sakyti: „Mama man neleido“, „Tėtis ant manęs supyko“, „Ten man nepatinka“, „Jis / ji nesupranta“. Tokiais momentais labai lengva įsitraukti ir sustiprinti vaiko pyktį kitam tėvui.

Tačiau vaikui dažniausiai labiau padeda ne kito tėvo kritikavimas, o jo jausmo priėmimas.

Galima sakyti:

„Girdžiu, kad tau buvo sunku.“„Suprantu, kad supykai.“„Papasakok, kas tau buvo svarbiausia.“„Ką tu tuo metu jautei?“„Dėl suaugusiųjų dalykų aš pasikalbėsiu pats / pati.“

Svarbu ne pulti kito tėvo, o padėti vaikui suprasti savo jausmus. Vaikui reikia erdvės kalbėti, bet jis neturėtų tapti tavo sąjungininku prieš kitą tėvą.

Ką daryti, kai kitas tėvas menkina tave?

Tai viena sunkiausių situacijų. Gali būti labai skaudu, kai jauti, kad kitas tėvas kalba apie tave nepagarbiai, kaltina, iškreipia informaciją ar bando vaiką nuteikti prieš tave. Natūralu, kad gali kilti noras gintis ir vaikui viską paaiškinti.

Tačiau vaikas dažnai labiau apsaugomas tada, kai tu išlieki ramus / rami ir neatsakai tuo pačiu.

Galima sakyti:

„Man gaila, kad tau tenka girdėti tokius dalykus.“„Aš nenoriu blogai kalbėti apie tavo mamą / tėtį.“„Tu gali turėti savo santykį su mumis abiem.“„Aš tave myliu ir esu čia dėl tavęs.“„Suaugusiųjų klausimus spręsime mes.“

Tai nereiškia, kad turi tyliai kentėti. Jeigu menkinimas sistemingas, vaikas įtraukiamas į konfliktą ar patiria emocinį spaudimą, gali reikėti profesionalios pagalbos: šeimos mediacijos, tėvystės koordinavimo, psichologo konsultacijos ar teisinio įvertinimo. Tačiau kalbant su vaiku svarbu neperkelti konflikto jam ant pečių.

Pagarba nėra silpnumas

Kai santykis su kitu tėvu labai skaudus, pagarbus ar neutralus kalbėjimas gali atrodyti kaip pralaimėjimas. Tačiau iš vaiko perspektyvos tai dažnai yra labai stiprus apsauginis veiksmas.

Pagarba nereiškia, kad tu sutinki su kitu tėvu. Ji reiškia, kad tu renkiesi neįtraukti vaiko į suaugusiųjų kovą.

Tai yra branda, o ne silpnumas.

Tai yra vaiko apsauga, o ne kito tėvo pateisinimas.

Tai yra gebėjimas atskirti savo skausmą nuo vaiko poreikio turėti kuo saugesnį santykį su abiem tėvais, jeigu tai yra saugu ir įmanoma.

Ką gali pradėti daryti jau dabar?

Gali pradėti nuo vienos labai konkrečios taisyklės: nekalbėti apie kitą tėvą vaikui girdint taip, kaip nenorėtum, kad apie tave būtų kalbama vaikui girdint.

Prieš komentuodamas / komentuodama kitą tėvą, gali savęs paklausti:

Ar šie žodžiai padės vaikui jaustis saugiau?Ar tai yra informacija, kurią vaikui tikrai reikia žinoti?Ar aš kalbu apie vaiko poreikį, ar apie savo skausmą?Ar vaikas po šio pokalbio jausis laisvas mylėti mus abu?Ar aš nepaverčiu vaiko savo sąjungininku?

Jeigu jauti, kad emocijos labai stiprios, geriau sustoti. Išeiti į kitą kambarį. Parašyti žinutę draugui ar terapeutei. Užsirašyti mintis dienoraštyje. Išsakyti pyktį suaugusiam žmogui, o ne vaikui.

Vaikui nereikia matyti, kad tau niekada neskauda. Bet jam svarbu matyti, kad tu pats / pati prisiimi atsakomybę už savo jausmus.

Svarbiausia

Pagarba kitam tėvui bendratėvystėje nėra apie tai, kad viskas buvo gerai. Ji yra apie tai, kad vaikas neturi būti įtrauktas į suaugusiųjų nuoskaudas, kaltinimus ir kovą.

Vaikui svarbu girdėti, kad jam nereikia rinktis pusės. Kad jis gali mylėti abu tėvus. Kad suaugusiųjų konfliktas nėra jo atsakomybė. Kad vieno tėvo pyktis kitam neturi tapti jo vidiniu konfliktu.

Kartais pagarba prasideda nuo labai paprasto dalyko – nuo susilaikymo. Nuo nepasakyto kaltinimo. Nuo neutralaus sakinio. Nuo pasirinkimo vaikui girdint kalbėti taip, kad jam būtų lengviau kvėpuoti tarp dviejų namų.