Konfliktai – ne prie vaiko: kodėl vaikui svarbu būti apsaugotam nuo tėvų ginčų

Po skyrybų nesutarimų gali kilti net tada, kai abu tėvai labai stengiasi. Reikia derinti laiką, pinigus, šventes, mokyklą, gydytojus, būrelius, daiktus, atostogas ir daugybę kasdienių sprendimų. Kai tarp tėvų yra nuoskaudų, šie praktiniai klausimai gali greitai tapti emociniu konfliktu.

Tačiau vaikui svarbu, kad suaugusiųjų nesutarimai liktų suaugusiųjų erdvėje.

Bendratėvystėje po skyrybų viena svarbiausių taisyklių yra ši: konfliktai neturėtų vykti vaikui girdint ar matant. Vaikas neturėtų klausytis kaltinimų, stebėti pykčio, būti ginčo liudininku ar jausti, kad jis pats yra konflikto priežastis.

Tai nereiškia, kad tėvai niekada negali nesutarti. Tai reiškia, kad nesutarimai turi būti sprendžiami taip, kad kuo mažiau žalotų vaiko emocinį saugumą.

Kodėl konfliktai prie vaiko tokie sunkūs?

Vaikas dažnai labai jautriai jaučia tėvų emocinę atmosferą. Jam nebūtina girdėti visų žodžių, kad suprastų, jog tarp tėvų tvyro įtampa. Vaikai pastebi pakeltą toną, sarkazmą, šaltą tylą, trinktelėtas duris, įtemptą kūno kalbą, piktas žinutes, net ir tada, kai tėvai mano, kad „vaikas nieko nesupranta“.

Tėvų konfliktas vaikui gali kelti nesaugumo jausmą, nes jo pasaulyje tėvai yra pagrindiniai saugumo žmonės. Kai šie žmonės kovoja vienas su kitu, vaikui gali atrodyti, kad jo pasaulis tampa nestabilus.

Amerikos pediatrų akademijos medžiagoje apie skyrybas pabrėžiama, kad vaikams reikia abiejų tėvų meilės, kantrybės ir palaikymo, o tėvai turėtų padėti vaikui neatsidurti suaugusiųjų konfliktų centre.

Vaikui gali kilti įvairių minčių:

„Gal jie pykstasi dėl manęs?“„Gal aš kažką padariau ne taip?“„Ką turiu pasakyti, kad jie nustotų?“„Kurį iš jų turiu palaikyti?“„Ar dabar vėl viskas pasikeis?“

Net jeigu suaugusiesiems ginčas atrodo trumpas, vaikui jis gali likti kūne kaip įtampa.

Tėvų konfliktas veikia vaiko savijautą

Tyrimai rodo, kad tėvų konfliktas po skyrybų yra susijęs su vaikų prisitaikymo sunkumais. 2020 m. meta-analizėje, apėmusioje 115 imčių ir daugiau nei 24 tūkst. išsiskyrusių šeimų, nustatyta, kad tėvų tarpusavio konfliktas yra susijęs su vaikų vidiniais ir išoriniais sunkumais, o šį ryšį gali paaiškinti tokie veiksniai kaip tėvų priešiškumas, mažesnė parama, struktūros trūkumas ir vaidmenų susimaišymas.

Tai reiškia, kad vaikui žalingas ne vien pats skyrybų faktas. Labai svarbu, kokioje emocinėje aplinkoje vaikas gyvena po skyrybų.

Jeigu vaikas nuolat mato konfliktą, jis gali tapti neramesnis, jautresnis, labiau užsisklendęs arba, priešingai, dirglesnis ir labiau reaguojantis. Kai kuriems vaikams gali sunkėti miegas, mokymasis, susikaupimas. Kiti gali pradėti skųstis pilvo ar galvos skausmais. Dar kiti gali atrodyti labai „geri“, ramūs ir prisitaikantys, nors viduje jaučia didelę įtampą.

Vaikai ne visada pasako: „Man sunku, kai jūs pykstatės.“ Dažnai jie tai parodo elgesiu, kūnu arba tyla.

Pavojingiausia, kai vaikas atsiduria konflikto viduryje

Ypač žalinga, kai vaikas ne tik mato konfliktą, bet ir yra į jį įtraukiamas. Pavyzdžiui, kai per vaiką perduodamos piktos žinutės, kai vaiko klausiama, kuris tėvas teisus, kai vaikas turi rinktis pusę, kai jam pasakojamos suaugusiųjų santykių detalės arba kai jis naudojamas kaip būdas nubausti kitą tėvą.

Australijos Federal Circuit and Family Court informaciniame šaltinyje apie tėvų konfliktą nurodoma, kad ypač žalingas yra toks konfliktas, kai vaikai naudojami tėvų pykčiui ir priešiškumui išreikšti. Vaikai, atsidūrę tėvų ginčo viduryje, dažniau patiria pyktį, stresą, depresiškumą ar nerimą ir gali turėti prastesnius santykius su tėvais.

Vaikui labai sunku, kai jis jaučia, kad turi būti teisėjas, tarpininkas, guodėjas arba sąjungininkas. Jo užduotis nėra spręsti suaugusiųjų konfliktus. Jo užduotis yra augti.

Konfliktas prie vaiko nėra tik garsus ginčas

Kartais tėvai galvoja, kad konfliktas yra tik tada, kai rėkiama. Tačiau vaiką gali veikti ir tylesnės konflikto formos.

Pavyzdžiui:

pašaipūs komentarai apie kitą tėvą;šaltas, paniekinantis tonas;akių vartymas, kai paminimas kitas tėvas;įtempta tyla per vaiko perdavimą;grasinantys ar kaltinantys telefono pokalbiai vaikui girdint;žinutės, kurias vaikas pamato ekrane;giminaičių komentarai apie kitą tėvą;vaiko klausinėjimas apie kitus namus;„nekalti“ sakiniai, kuriuose daug nuoskaudos.

Pavyzdžiui:„Na, žinoma, tavo tėvas ir vėl pamiršo.“„Tavo mama visada taip daro.“„Pasakyk jam, kad pagaliau susiimtų.“„Dėl jos / jo mes dabar taip gyvename.“

Tokios frazės vaikui gali atrodyti kaip kvietimas pasirinkti pusę.

Vaikui reikia matyti, kad suaugusieji gali sustoti

Nė vienas tėvas nėra tobulas. Gali būti akimirkų, kai emocijos pakyla, balsas tampa griežtesnis, išsprūsta sakinys, kurio vėliau gailiesi. Svarbu ne tik tai, kad konfliktų nebūtų, bet ir tai, ką darai po jų.

Vaikui labai svarbu matyti, kad suaugęs žmogus gali prisiimti atsakomybę.

Pavyzdžiui, jeigu vaikas girdėjo ginčą, galima vėliau pasakyti:

„Atsiprašau, kad turėjai tai girdėti. Tai buvo suaugusiųjų klausimas.“

„Tu dėl to nesi kaltas / kalta.“

„Mes turime patys spręsti savo nesutarimus.“

„Tau nereikia rinktis pusės.“

„Aš pasirūpinsiu savo jausmais.“

Tokie sakiniai nepanaikina konflikto, bet padeda vaikui suprasti, kad atsakomybė priklauso suaugusiesiems.

Kaip spręsti nesutarimus ne prie vaiko?

Pirmas žingsnis – atpažinti, kada pokalbis jau tampa nebe konstruktyvus. Jeigu pradedi kelti balsą, kartoti senas istorijas, įrodinėti, kaltinti ar ginti savo tiesą bet kokia kaina, greičiausiai tai nėra tinkamas laikas tęsti pokalbį.

Tokiu momentu gali padėti trumpas sustabdymas:

„Dabar nenoriu to aptarinėti prie vaiko.“

„Apie tai parašysiu vėliau.“

„Sustokime. Šį klausimą spręsime kitu metu.“

„Dabar svarbiausia ramiai perduoti vaiką.“

Svarbu, kad šis sustabdymas netaptų dar vienu priekaištu. Jo tikslas – apsaugoti vaiką, ne laimėti ginčą.

Jeigu žinai, kad tiesioginiai pokalbiai dažnai virsta konfliktu, geriau naudoti rašytinį kanalą: el. paštą, žinutes ar bendratėvystės programėlę. Rašytinis bendravimas suteikia daugiau laiko nusiraminti, tiksliau suformuluoti mintį ir išvengti impulsyvių reakcijų.

AFCC tėvystės plano gairėse akcentuojama, kad tėvystės planas gali padėti tėvams iš anksto susitarti dėl praktinių klausimų, sprendimų priėmimo ir bendravimo. Aiškesni susitarimai sumažina situacijų, kuriose kiekvieną kartą tenka viską spręsti iš naujo.

Kaip kalbėti, kai klausimas svarbus, bet emocijos stiprios?

Bendratėvystėje yra temų, kurios natūraliai kelia daug įtampos: pinigai, tvarkaraščiai, nauji partneriai, vaiko sveikata, mokykla, kelionės, šventės. Tokios temos gali greitai paliesti senas žaizdas.

Kai emocijos stiprios, padeda kuo konkretesnė kalba.

Vietoj:„Tu niekada negalvoji apie vaiką.“

Galima rašyti:„Šeštadienį vaikui reikia būti varžybose 10 val. Reikia susitarti, kas nuveš.“

Vietoj:„Vėl viską darai savaip.“

Galima rašyti:„Grafike buvo numatyta, kad sekmadienį vaikas grįžta 18 val. Ar šis laikas lieka?“

Vietoj:„Su tavimi neįmanoma susitarti.“

Galima rašyti:„Siūlau dėl švenčių susitarti raštu iki penktadienio.“

Tokie sakiniai ne visada išsprendžia konfliktą, bet sumažina tikimybę, kad pokalbis virs puolimu.

Kai konfliktas kyla per vaiko perdavimą

Vaiko perdavimai tarp namų yra viena jautriausių situacijų. Tėvai susitinka, reikia perduoti daiktus, informaciją, kartais spręsti paskutinės minutės klausimus. Jeigu santykis įtemptas, šios kelios minutės gali tapti konflikto scena.

Vaikui tai ypač sunku, nes perėjimas tarp namų ir taip reikalauja emocinio persijungimo.

Todėl per perdavimus verta laikytis paprastos taisyklės: tik būtina informacija, ramus tonas, jokių santykių aiškinimosi.

Pavyzdžiui:

„Kuprinėje yra sportinė apranga.“

„Vaikas šiandien kosėjo, temperatūros nebuvo.“

„Namų darbai atlikti, liko perskaityti tekstą.“

„Vaistus reikia duoti 20 val.“

Jeigu kitas tėvas pradeda ginčą, galima trumpai atsakyti:

„Dabar apie tai nekalbėsiu prie vaiko.“

„Parašyk man žinute.“

„Šiuo metu svarbu ramiai perduoti vaiką.“

Tai gali atrodyti labai paprasta, bet vaikui toks ribų laikymasis gali reikšti labai daug.

Konflikto vengimas nereiškia problemų slėpimo

Kartais tėvai bijo, kad jeigu nekalbės apie konfliktą prie vaiko, tai bus apsimetimas. Tačiau vaiko apsauga nuo suaugusiųjų ginčų nereiškia, kad reikia meluoti arba vaidinti, jog viskas idealu.

Vaikui galima pasakyti tiesą pagal jo amžių:

„Mes su tavo mama / tėčiu dėl kai kurių dalykų nesutariame, bet tai yra suaugusiųjų klausimai.“

„Tu dėl to nesi kaltas / kalta.“

„Mes ieškosime būdo susitarti.“

„Tau nereikia mūsų taikyti.“

Tokie sakiniai padeda vaikui suprasti realybę, bet neapkrauna jo detalėmis ir atsakomybe.

Kai konfliktas labai stiprus

Kai kuriose šeimose konfliktas po skyrybų yra labai stiprus: nuolatiniai kaltinimai, grasinimai, bylinėjimasis, vaiko įtraukimas, kontrolė, emocinis spaudimas ar net smurtas. Tokiais atvejais vien tik „bendraukite pagarbiai“ gali būti per mažai.

Jeigu konfliktas nuolat kartojasi ir vaikas jame dalyvauja arba jį stebi, gali reikėti papildomos pagalbos: mediacijos, tėvystės koordinavimo, psichologo konsultacijos, teisinės pagalbos ar vaiko apsaugos specialistų įsitraukimo.

AFCC aprašo tėvystės koordinavimą kaip procesą, kuris aukšto konflikto situacijose gali padėti tėvams įgyvendinti tėvystės planą, geriau suprasti vaikų poreikius, mokytis valdyti konfliktą ir mažinti neigiamą konflikto poveikį vaikams.

Jeigu yra smurto, grasinimų, persekiojimo ar kontrolės požymių, prioritetas turi būti saugumas. Tokiais atvejais nereikėtų spausti savęs į artimą bendradarbiavimą. Gali būti reikalingos aiškios ribos, saugūs perdavimo būdai ir specialistų pagalba.

Ką gali pradėti daryti jau dabar?

Gali pradėti nuo vieno sprendimo: nesiaiškinti santykių vaikui girdint.

Jeigu jauti, kad pokalbis kaista, sustok. Pasakyk, kad apie tai kalbėsite vėliau. Pereik prie rašytinio kanalo. Išeik į kitą kambarį. Parašyk žinutę tik tada, kai nusiraminsi. Jeigu reikia, susikurk taisyklę: prieš atsakydamas / atsakydama į konfliktišką žinutę palaukiu bent 30 minučių.

Gali padėti keli klausimai sau:

Ar mano vaikas dabar tai girdi arba mato?Ar šis pokalbis padės vaikui, ar tik išlies mano pyktį?Ar aš dabar sprendžiu praktinį klausimą, ar kovoju dėl praeities?Ar galiu tai parašyti vėliau trumpiau ir ramiau?Kokią žinutę apie saugumą mano vaikas šiuo metu gauna?

Kartais svarbiausias tėvystės veiksmas yra ne pasakyti dar vieną argumentą, o sustoti.

Svarbiausia

Konfliktai po skyrybų gali kilti. Tačiau vaikas neturėtų būti jų liudininkas, tarpininkas ar dalyvis.

Vaikui reikia žinoti, kad suaugusiųjų nesutarimai nėra jo kaltė ir ne jo atsakomybė. Jam reikia matyti, kad tėvai gali sustoti, pasitraukti iš ginčo, kalbėti kitame kanale ir saugoti jį nuo suaugusiųjų įtampos.

Bendratėvystėje ne visada įmanoma sukurti visišką ramybę. Tačiau kiekvienas kartas, kai tėvai pasirenka nesiginčyti prie vaiko, nekalbėti per vaiką ir neįtraukti jo į savo kovą, stiprina vaiko saugumo jausmą.

Kartais vaikui labiausiai padeda ne tai, kad tėvai visada sutaria, o tai, kad net nesutardami jie geba jį apsaugoti.