Aiškus bendravimo kanalas bendratėvystėje: mažiau chaoso, daugiau saugumo vaikui

Po skyrybų tėvams tenka iš naujo susitarti ne tik dėl vaiko gyvenamosios tvarkos, bet ir dėl to, kaip jie bendraus tarpusavyje. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti smulkmena: parašyti žinutę, paskambinti, paklausti, priminti, perduoti informaciją. Tačiau bendratėvystėje po skyrybų aiškus bendravimo būdas ar kanalas gali tapti vienu svarbiausių dalykų, padedančių mažinti įtampą.

Kai nėra aišku, kur, kada ir kaip tėvai kalbasi apie vaiką, labai lengvai atsiranda nesusipratimų. Vienas tėvas sako, kad nebuvo informuotas. Kitas sako, kad rašė. Vienas laukia atsakymo telefonu, kitas atsako tik el. paštu. Vienam atrodo, kad klausimas skubus, kitam, kad galima atsakyti vėliau.

Tokiose situacijose bendravimas greitai tampa nebe apie vaiką, o apie nuoskaudas, priekaištus ir kovą.

Todėl vienas praktiškiausių bendratėvystės žingsnių yra susitarti dėl aiškaus bendravimo būdo: kur bendraujame, apie ką bendraujame, kaip greitai atsakome ir kokiu tonu rašome.

Kodėl aiškus bendravimo kanalas toks svarbus?

Bendratėvystėje po skyrybų tėvams vis tiek reikia keistis informacija apie vaiką: sveikatą, mokyklą, būrelius, emocinę savijautą, susitikimų laiką, atostogas, šventes, reikalingus daiktus, gydytojo vizitus ar netikėtus pasikeitimus.

AFCC bendratėvystės komunikacijos gairėse pabrėžiama, kad tėvai turi reguliariai keistis informacija apie vaiką, o aiškesni bendravimo įpročiai gali padėti sumažinti įtampą ir nesusipratimus. Bendravimas po skyrybų neturi būti artimas ar draugiškas, bet jis turėtų būti pakankamai pagarbus, aiškus ir orientuotas į vaiką.

Aiškus bendravimo būdas padeda sukurti ribas. Jis tarsi pasako: „Mūsų asmeninis santykis pasikeitė, bet mes vis dar turime bendrą atsakomybę – pasirūpinti vaiku.“

Tai ypač svarbu tada, kai tarp tėvų yra daug emocinės įtampos. Aiškios taisyklės padeda sumažinti spontaniškus skambučius, impulsyvias žinutes, kaltinimus ar ilgus ginčus, kurie dažnai nepadeda priimti geresnių sprendimų.

Bendravimas turėtų būti apie vaiką, ne apie buvusius santykius

Po skyrybų labai lengva į bendratėvystės pokalbius įnešti senų nuoskaudų. Pavyzdžiui, pokalbis prasideda nuo klausimo, kas paims vaiką iš būrelio, bet greitai pereina į priekaištus: „Tu visada taip darai“, „Tau niekada nerūpėjo“, „Vėl viską turiu tvarkyti aš.“

Tokie pokalbiai retai padeda vaikui. Dažniausiai jie tik dar labiau didina tėvų įtampą.

Bendratėvystės komunikacijoje naudinga laikytis principo: kalbame apie vaiką, jo poreikius ir konkrečius sprendimus.

Vietoj:„Tu niekada nesugebi normaliai susitarti.“

Galima rašyti:„Rytoj vaiką reikia nuvežti pas gydytoją 15 val. Ar gali jį / ją nuvežti, ar turėčiau pasirūpinti aš?“

Vietoj:„Tau visiškai nerūpi mokykla.“

Galima rašyti:„Mokytoja parašė dėl neatliktos užduoties. Reikėtų susitarti, kaip padėsime vaikui ją pabaigti.“

Toks bendravimas nereiškia šaltumo. Tai reiškia aiškumą ir ribas. Kartais būtent toks dalykiškumas padeda apsaugoti vaiką nuo suaugusiųjų konflikto.

Kokį kanalą pasirinkti?

Nėra vieno visiems tinkamo būdo. Kai kuriems tėvams tinka trumpos žinutės. Kitiems geriau veikia el. paštas. Dar kiti renkasi specialias bendratėvystės programėles, kuriose galima matyti grafiką, susitarimus, išlaidas, žinutes ir svarbią informaciją apie vaiką.

Svarbu ne pats kanalas, o tai, kad jis būtų aiškiai sutartas.

Galima susitarti, pavyzdžiui:

• apie kasdienius praktinius klausimus rašome žinutėmis;

• apie svarbesnius sprendimus rašome el. paštu;

• skambiname tik tada, kai situacija skubi;

• grafiką, šventes ir atostogas žymime bendrame kalendoriuje;

• į žinutes atsakome per sutartą laiką, pavyzdžiui, per 24 valandas;

• nerašome vaikui per vieną tėvą tam, kad perduotume informaciją kitam.

Toks susitarimas ypač padeda vaikui, nes sumažina tikimybę, kad jis taps žinučių nešiotoju arba atsidurs tarp dviejų suaugusiųjų.

Kai konfliktas didelis, rašytinis bendravimas gali būti saugesnis

Jeigu tėvų santykis labai įtemptas, tiesioginiai pokalbiai telefonu ar gyvai gali greitai virsti ginču. Tokiais atvejais rašytinis bendravimas dažnai būna saugesnis, nes suteikia daugiau laiko sustoti, pagalvoti ir atsakyti ne iš emocinio impulso.

Rašytinis bendravimas turi dar vieną privalumą – jame lengviau matyti, kas buvo sutarta. Tai gali sumažinti ginčus dėl to, kas ką sakė, kas ką pažadėjo ar kas ką suprato kitaip.

AFCC tėvystės plano gairėse pažymima, kad gera komunikacija tarp tėvų yra svarbi pozityvesnei bendratėvystei, o tėvystės plane verta numatyti praktinius bendravimo ir sprendimų priėmimo klausimus. Tai padeda tėvams ne kiekvieną kartą spręsti viską iš naujo, o remtis aiškesne struktūra.

Jeigu pokalbiai dažnai tampa konfliktiški, gali padėti labai paprasta taisyklė: nerašyti iš karto, kai esi stipriai supykęs / supykusi.

Kartais verta parašyti žinutę, bet jos neišsiųsti. Perskaityti po valandos. Paklausti savęs: ar ši žinutė padės išspręsti vaiko klausimą, ar tik išlies mano pyktį?

Koks tonas padeda bendratėvystėje?

Bendratėvystės komunikacijoje svarbu ne tik ką sakome, bet ir kaip sakome. Net trumpa žinutė gali būti parašyta taip, kad didintų įtampą, arba taip, kad padėtų susitarti.

Padeda, kai žinutės yra:

• trumpos;

• konkrečios;

• apie vieną klausimą vienu metu;

• be kaltinimų;

• be ironijos;

• be senų istorijų priminimo;

• orientuotos į sprendimą.

Pavyzdžiui:

„Penktadienį vaiką reikia pasiimti 17 val. Ar tau tinka šis laikas?“

„Vaikas šiandien skundėsi gerklės skausmu. Daviau arbatos, temperatūros nėra. Parašyk, jeigu vakare būklė keisis.“

„Mokykla atsiuntė informaciją apie išvyką. Reikia atsakyti iki trečiadienio. Ar sutinki, kad vaikas dalyvautų?“

Tokios žinutės yra paprastos, bet jos padeda išlaikyti bendravimą vaiko poreikių lauke.

Ko geriau vengti?

Bendratėvystės komunikacijoje verta vengti žinučių, kurios prasideda ar baigiasi kaltinimu. Jos dažnai sukelia gynybą ir konfliktas tik didėja.

Pavyzdžiui, geriau vengti:

„Tu visada viską sugadini.“

„Normalūs tėvai taip nesielgia.“

„Vaikas kada nors supras, koks / kokia tu esi.“

„Aš tau jau šimtą kartų sakiau.“

„Jei tau išvis rūpėtų vaikas...“

Tokios frazės dažniausiai nepadeda susitarti. Jos gali būti suprantamos kaip puolimas, todėl kitas tėvas pradeda gintis, pulti atgal arba visai nebeatsakyti.

Jeigu kyla noras taip parašyti, tai gali būti ženklas, kad pirmiausia reikia pasirūpinti savo emocija, o tik tada spręsti praktinį klausimą.

Aiškus bendravimas saugo vaiką

Vaikui labai sunku, kai jis jaučia, kad kiekvienas praktinis klausimas tarp tėvų gali virsti konfliktu. Jis gali pradėti stebėti tėvų nuotaikas, bijoti pasakyti apie mokyklos renginį, slėpti informaciją arba jaustis kaltas, kad dėl jo tėvai vėl susipyko.

Amerikos pediatrų akademija pabrėžia, kad vaikams po tėvų išsiskyrimo reikia abiejų tėvų kantrybės, meilės ir palaikymo. Vaikams svarbu žinoti, kad jie nėra skyrybų priežastis ir neturi spręsti suaugusiųjų problemų.

Todėl aiškus bendravimo būdas yra ne tik patogumo klausimas. Tai yra vaiko emocinio saugumo dalis.

Kai tėvai turi aiškų būdą susisiekti, vaikui mažiau tenka būti tarpininku. Jam nereikia perduoti žinučių, priminti, aiškinti, kas ką sakė, ar stebėti, kaip tėvai ginčijasi prie durų.

Ką gali pradėti daryti jau dabar?

Gali pradėti nuo labai paprasto susitarimo – pasirinkti vieną pagrindinį bendravimo kanalą apie vaiką. Pavyzdžiui: „Dėl vaiko praktinių klausimų rašome el. paštu“ arba „Dėl kasdienės informacijos naudojame žinutes, o dėl svarbių sprendimų – el. paštą.“

Tuomet verta susitarti dėl kelių taisyklių:

• apie ką rašome;

• per kiek laiko atsakome;

• kada skambiname;

• kaip pranešame apie skubias situacijas;

• kaip fiksuojame svarbius susitarimus;

• ko neperduodame per vaiką.

Jeigu santykis su kitu tėvu įtemptas, gali padėti ir asmeninė taisyklė: prieš siųsdamas / siųsdama žinutę paklausk savęs, ar ji yra aiški, pagarbi ir reikalinga vaikui.

Kartais verta žinutę sutrumpinti perpus. Kartais verta ištrinti pirmą sakinį, kuriame daugiausia pykčio. Kartais verta palikti tik faktą, klausimą ir konkretų pasiūlymą.

Svarbiausia

Aiškus bendravimo būdas bendratėvystėje nėra formalumas. Tai būdas sumažinti chaosą, apsaugoti vaiką nuo suaugusiųjų konflikto ir padėti abiem tėvams išlikti labiau susitelkusiems į vaiko poreikius.

Po skyrybų tėvams nebūtina bendrauti artimai ar draugiškai. Tačiau vaikui labai svarbu, kad tėvai gebėtų keistis reikalinga informacija pagarbiai, aiškiai ir nenaudodami jo kaip tarpininko.

Kartais gera bendratėvystė prasideda ne nuo didelių susitarimų, o nuo vienos aiškios, ramios ir vaikui saugesnės žinutės.

Parengė psichologė Jolita Sorokinaitė