Kodėl skyrybos virsta karu? Keturios netikėtos priežastys, slypinčios ne tėvų charakteriuose, o sistemoje.

Tyrimo apžvalga.

Kai konfliktas tampa nebevaldomas: sisteminė aklavietė

Kodėl vienos poros sugeba išsiskirti oriai, o kitos įstringa negailestinguose, dešimtmečius trunkančiuose teisiniuose mūšiuose? Pastarąjį scenarijų šeimos santykių analitikai įvardija kaip „aukšto konflikto šeimos ginčus“ (angl. High Conflict Domestic disputes – HCD). Kai skyrybos pasiekia šią stadiją, tėvų ryšys virsta nuolatine pykčio, gilaus nepasitikėjimo ir visiško bendradarbiavimo paralyžiaus zona. Tai būsena, kuri ne tik sekina suaugusiuosius, bet ir daro neatstatomą žalą vaikų emocinei sveikatai, jų socialiniam saugumui bei akademiniams pasiekimams.

Mes esame linkę dėl tokios situacijos kaltinti asmenybes: buvusio partnerio narcisizmą, nesukalbamas charakterio savybes ar praeities traumas. Tačiau sisteminė analizė atskleidžia kur kas sudėtingesnį mechanizmą. Dažnai problemos šaknys slypi ne žmonių „blogume“, o išoriniuose veiksniuose, kurie egzistuoja dėl pačios skyrybų proceso struktūros. Šie veiksniai veikia tarsi nematomas konvejeris, stumiantis net ir geranoriškus tėvus į atvirą karą.

Autorių Kelli Anderson ir Katelyn Augugliaro sisteminės analizės pagrindinės įžvalgos:

1 įžvalga: Teismo kalba jus paverčia priešininkais, o ne tėvais

Pirmasis sisteminis barjeras iškyla vos šeimai įžengus į teisinę erdvę. Teismo procesas savo prigimtimi yra rungtyniškas – tai dvikova, kurioje viena pusė privalo laimėti, o kita – pralaimėti. Dokumentuose tėvai akimirksniu praranda savo, kaip vaiko gerovę kuriančios komandos, tapatybę. Jie tampa „Pareiškėju prieš Atsakovą“ arba „Tėvu A prieš Tėvą B“.

Ši terminologija yra ne tik biurokratinė detalė – ji sistemiškai diktuoja elgseną. Vietoj bendrų sprendimų paieškos tėvai yra priversti kaupti įkalčius apie vienas kito klaidas, kad įrodytų savo „viršenybę“. Tai sukuria gynybinę, hiperjautrią atmosferą, kurioje bet koks kompromisas traktuojamas kaip silpnumas ar pralaimėjimas. Ekspertai pastebi, kad pati sistema dažnai primeta sprendimus iš šono, o tai tik dar labiau sustiprina tėvų norą priešintis.

„Išorinių sprendimų primetimas žmonėms, kurie patys nepajėgė išspręsti pradinio konflikto, sukuria specifinę terpę. Teismo sistema įsikiša ir kartais tik paaštrina situaciją, priversdama šalis tapti gynybiškomis. Jos pradeda jausti, kad privalo bet kokia kaina saugoti savo santykį su vaiku nuo išorinio reguliavimo,“ – teigia tyrime dalyvavusi specialistė (Participant H).

2 įžvalga: Pinigai kaip ginklas ir „prestižinis“ konfliktas

Ekonominiai veiksniai veikia kaip galingas konflikto katalizatorius, tačiau jų poveikis yra subtilesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kadangi išlaikymo (alimentų) dydis tiesiogiai priklauso nuo su vaiku praleidžiamų nakvynių skaičiaus, laikas su atžala teisme tampa ne emociniu poreikiu, o finansiniu įrankiu.

Daugeliu atvejų stebimas vadinamasis „lemputės užsidegimo“ momentas (Participant K):

tėvas, kuris iki tol nebuvo itin aktyvus, staiga pradeda reikalauti maksimalaus nakvynių skaičiaus vien tam, kad sumažintų savo finansinę naštą. Tai vadinama „fiskaline manipuliacija“, kuri sukuria begalinį priešiškumo ratą.

Svarbu pabrėžti, kad aukštas socialinis ar ekonominis statusas nuo šio karo neapsaugo. Priešingai – pasiturintys asmenys dažnai tampa „nuolatiniais teismų lankytojais“. Jų konflikto metodai tiesiog tampa „rafinuotesni“: turtingesnis tėvas gali naudoti teisinius mokesčius kaip priemonę išvarginti mažiau uždirbantį partnerį, kol šis emociškai ir finansiškai pasiduoda. Kaip teigia šeimos konsultantė (Participant B):

„Aš visada sakau, kad du svarbiausi dalykai žmonių gyvenime yra jų pinigai ir jų vaikai. Teismo salėje kėsinamasi į abu šiuos dalykus vienu metu, todėl sprogimas yra praktiškai neišvengiamas.“

3 įžvalga: „Genčių karai“ ir trečiosios šalies atleidimo efektas

Skyrybos niekada nevyksta vakuume, jas stebi ir jose dalyvauja visas tėvų socialinis ratas. Čia suveikia pavojingas mechanizmas – „trečiosios šalies atleidimo efektas“. Tyrimai rodo, kad artimiesiems (seneliams, draugams) yra kur kas sunkiau atleisti už nuoskaudas nei patiems tėvams. Jie linkę ilgiau saugoti nuoskaudas ir nuolat priminti apie buvusio partnerio nusižengimus, net kai patys tėvai jau yra pasirengę susitarti.

Jei socialinė aplinka neturi sveikų ribų, prasideda „genčių karas“. Užuot skatinę taiką, artimieji tampa konflikto kurstytojais: nuo neigiamų atsiliepimų socialiniuose tinkluose iki nepagrįstų pranešimų apie smurtą.

Tačiau ši įžvalga turi ir viltingą pusę. Sisteminė analizė rodo, kad socialinė parama gali veikti kaip „buferis“ arba mediatorius. Jei bendruomenė orientuojasi į vaiko gerovę, o ne į kerštą buvusiam partneriui, ji gali apsaugoti vaiko psichinę sveikatą net ir tada, kai tėvų santykiai išlieka įtempti.

4 įžvalga: Vakarų kultūros baimė „mažiems konfliktams“

Viena netikėčiausių tyrimo išvadų liečia mūsų kultūrinį santykį su nesutarimais. Vakarų visuomenėje įprasta manyti, kad bet koks konfliktas yra kažkas negatyvaus, todėl problemas linkstama „šluoti po kilimu“.

Vengdami vadinamųjų „vystymuisi reikalingų konfliktų“ (angl. developmentally appropriate conflict) kasdieniame gyvenime, žmonės neišsiugdo įrankių deryboms. Kai ištinka didelė krizė – skyrybos – poros neturi jokių „konflikto raumenų“. Neturėdami įgūdžių valdyti nedidelę įtampą, tėvai iškart griebiasi kraštutinių priemonių: advokatų ir teisinių kovų. Šis įgūdžių trūkumas paverčia bet kokį nuomonių išsiskyrimą egzistenciniu mūšiu.

Išvada kodėl skyrybos virsta karu? Ar galime pakeisti žaidimo taisykles?

Ar įmanoma sulaužyti šią sisteminę mašiną? Pasaulinė praktika rodo, kad pokyčiai įmanomi, jei keičiamos pačios žaidimo taisyklės:

• Kalbos deeskalacija: Teisinėje praktikoje pereiti prie neutralių terminų, pavyzdžiui, „Šalis A“ ir „Šalis B“. Kai kuriose valstybėse bylos jau vadinamos ne „X prieš Y“, o „Dėl [Pavardės] šeimos santuokos“.

• Australijos pavyzdys: „Mažiau priešpriešinis teismas“ (angl. Less Adversarial Trial) modelis, kuriame teisėjas nuo pat pradžių identifikuoja esminius nesutarimus ir skatina ne nugalėti kitą pusę, o susitarti dėl vaiko interesų.

• Skaidrumas ir švietimas: Objektyvių išlaikymo skaičiuoklių viešinimas padeda tėvams suprasti, kad pinigai yra formulės, o ne partnerio kaprizų rezultatas.

Suvokimas, kad sistema pati mus programuoja kariauti, yra pirmas žingsnis link išsilaisvinimo.

Jei žinotume, kad pati sistema skatina mus kariauti, ar būtume labiau linkę ieškoti taikos ne teismo salėje, o už jos ribų?

Jolita Sorokinaitė pagal:

Anderson, K., & Augugliaro, K. (2025). Understanding systemic factors that Lead to high conflict domestic disputes. Family Court Review, 63(1), 155–168. https://doi.org/10.1111/fcre.12841

Raktiniai žodžiai: konfliktai po skyrybų, kodėl skyrybos virsta karu, tėvystė, bendratėvystė, vaiko gerovė, aukšto konflikto skyrybos, paralelinė bendratėvystė.