Kodėl mes auklėjame taip, kaip auklėjame: nepatenkinti vaikystės poreikiai ir bendratėvystė. Ankstyvosios neadaptyvios schemos.

Kiekvienas iš mūsų į suaugusiųjų pasaulį atsineša nematomą bagažą. Tai ne tik prisiminimai apie gimtadienius ar atostogas, bet ir giluminiai emociniai pėdsakai, kuriuos paliko mūsų santykiai su tėvais. Mokslininkai pastebi, kad tai, kaip mes šiandien žiūrime į savo vaikus, dažnai yra tiesioginis atgarsis to, kaip kadaise buvo žiūrima į mus. Šiame straipsnyje apžvelgsime, kaip ankstyvosios patirtys tampa elgesio šablonais ir kaip galime sąmoningai kurti sveikesnę bendratėvystę. Remsimės autorės Kaya Cicerali L. (2025) atliktu tyrimu.

Raktažodžiai: ankstyvosios neadaptyvios schemos, bendratėvystė, vaikų auklėjimas, schemų terapija, tėvystės nuostatos, emociniai poreikiai.

Paveikslėlis sukurtas AI. Schemų terapija.

Ankstyvosios schemos kaip gyvenimo žemėlapiai

Kas iš tiesų nutinka, kai vaikas auga aplinkoje, kurioje jo pagrindiniai poreikiai, pavyzdžiui, saugumas, meilė ar pripažinimas, lieka nepatenkinti? Psichologijoje tai vadinama ankstyvosiomis neadaptyviomis schemomis. Įsivaizduokite schemą kaip tam tikrus akinius, per kuriuos matome pasaulį. Jei vaikystėje patyrėme emocinį šaltį, suaugę galime nešioti „emocinio nepritekliaus“ akinius, kurie verčia mus nuolat tikėtis, kad kiti mumis nepasirūpins.

Tyrimai rodo, kad šios schemos yra itin tvirtos ir atsparios pokyčiams. Jos veikia kaip automatiniai filtrai, formuojantys mūsų mintis, jausmus ir reakcijas kritinėmis akimirkomis. Pavyzdžiui, tėvai, turintys „nepilnavertiškumo“ ar „nesėkmės“ schemas, gali pasąmoningai projektuoti šias baimes į savo vaikus, tapdami pernelyg reiklūs arba, priešingai, perdėtai globėjiški.

Kaip ankstyvosios neadaptyvios schemos veikia bendratėvystę

Mūsų vidinės nuostatos tiesiogiai koreliuoja su tuo, kokį auklėjimo stilių pasirenkame. Naujausi tyrimai atskleidžia įdomią tendenciją: tėvai, turintys stipriai išreikštas neadaptyvias schemas, dažniau linkę į autoritarinį auklėjimą. Tai stilius, kuriame dominuoja griežtos taisyklės ir kontrolė, dažnai slepianti paties tėvo vidinį nesaugumą.

Štai keletas esminių sąsajų, kurias nustatė mokslininkai:

• Autoritarinis požiūris: Dažnai susijęs su tokiomis schemomis kaip „priklausomybė“, „nepilnavertiškumas“ arba „emocinis slopinimas“. Kai tėvas viduje jaučiasi nesaugus, jis bando suvaldyti aplinką per griežtą vaiko kontrolę.

• Demokratinė bendratėvystė: Pastebėta, kad kuo mažiau tėvai turi neadaptyvių schemų, tuo lengviau jiems sekasi kurti šiltą, palaikantį ir į dialogą orientuotą santykį. Tai yra siekiamybė, kurioje vaikas jaučiasi girdimas ir gerbiamas.

• Perdėta globa: Kartais nepatenkintas saugumo poreikis vaikystėje virsta nuolatiniu nerimu dėl savo atžalų, neleidžiant jiems patiems mokytis iš klaidų.

  
  

Svarbu suprasti, kad šie procesai dažnai vyksta nesąmoningai. Mes tiesiog kartojame tai, ką matėme savo namuose, arba elgiamės visiškai priešingai, tačiau vis tiek remiamės tomis pačiomis senomis traumomis.

Socialiniai veiksniai ir jų įtaka

Nors vidinės schemos yra galingos, jos neveikia vakuume. Mokslininkai pabrėžia, kad tėvų išsilavinimas ir socialinė ekonominė padėtis taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Aukštesnis išsilavinimas dažnai suteikia daugiau įrankių savirefleksijai, o tai leidžia lengviau atpažinti savo elgesio modelius ir juos keisti. Bendratėvystė reikalauja ne tik emocinių resursų, bet ir nuolatinio mokymosi bei noro pažvelgti į save iš šalies.

Nutraukti uždarą ratą: nuo traumų prie sąmoningos tėvystės

Gera žinia ta, kad schemos, nors ir atsparios, nėra nuosprendis visam gyvenimui. Žmogaus psichika pasižymi plastiškumu, mes galime mokytis naujų patirčių ir keisti savo senus mąstymo modelius.

Norint nutraukti disfunkcinių santykių perdavimą iš kartos į kartą, pirmasis žingsnis yra atpažinimas. Ankstyvas neadaptyvių schemų identifikavimas leidžia tėvams suprasti, kodėl tam tikros situacijos su vaiku jiems sukelia neproporcingai stiprias emocijas. Į pagalbą čia ateina schemų terapija bei įrodymais grįstos tėvų švietimo programos, kurios moko ne tik auklėjimo technikos, bet ir emocinio reguliavimo.

Bendratėvystė šiandieniniame pasaulyje turėtų būti grindžiama ne baime ar kontrole, o supratimu, kad kiekvienas vaiko poreikis yra svarbus. Kai mes pasirūpiname savo vidiniu vaiku ir suprantame savo praeities žaizdas, mes atveriame duris savo vaikams augti laisvesniems ir laimingesniems. Tai ir yra didžiausia dovana, kurią galime jiems suteikti – galimybę augti šeimoje, kurioje ciklas yra nutrauktas.

Psichologė, prichoterapeutė Jolita Sorokinaitė

Šaltinis: Kaya Cicerali, L. (2025). From unmet childhood needs to parenting attitudes: breaking the cycle. Advances in Mental Health. https://doi.org/10.1080/18387357.2025.2567398